Žygis partizanų takais

Laikas: 2009.11.07-08
Vieta: Kazlų Rūdos miškas
Dalyviai: Paulius, Vilma, Andrius, Dovilė, Akvilė, Jonas, Jolita, Tomas, Andrius G., Arvydas, Edgaras, Paulius J.

Savaitgalį žygiavome partizanų keliais.Apie tai, ką skaitėme istorijos vadoveliuose, matėme filmuose trumpam pačiupinėjome patys. Bridome per pelkes, kirtome upelius, mindėm rudeninįsniega. Miegojom partizanų bunkery. Lietuje kūrėme laužą.
Aplankėme partizanų žūties, nusileidimo vietas. Apie tai ką skaitėme, matėme,pavyko išgirsti iš pirmų lūpų: Lekėčių privačiam muziejuje susitikome supartizanų ryšininku, žiūrėjome filmuotus interviu su žmonėmis dalyvavusiaisrezistencinėje veikloje. Galėjome pavartyti karo metų žurnalus, laikraščius, knygas. Klausėmės pasakojimų netik apie kovas, bet ir apie gyvenimą po jų - tremtyje.

Tomas

Lapkričio 7 d., 8:00val - Oficiali žygio pradžia. Visi renkamės prie sutartos vietos (119 barakas). 8:15val šio rašinio autorius iš penkto karto dėka sveikų ir miego prižiūrėtų akių randa jau apkalbėtąjį baraką. Nieko tokio, transportas dar neatvykęs. Išvyks visi kurie ir norėjo :).
Po kurio laiko sulaukiame ir Jono. Jis atvyksta kaip vėliau paaiškėjo su itin gerą pravažumą turinčiu mikroautobusu. Sugužėję kas pas Joną kas į kitą transportą pradedame judėti numatytu maršrutu. Pasiekus Kazlų Rūdos miškų takelius, mikroautobusas pradeda kažkaip keistai siūbuoti ir sukinėtis į šalis. Viskas gerai, Jonas nusprendė patikrinti važiuoklę. Po 20min intensyvaus tikrinimo visi rimtais veidais sutikome jog mašinos pravažumas patenkinamas. Dėl visa pikta kelis kartus patikrinome ir duris, jos irgi visai gerai veikė. Taigi, atliekant įvairius bandymus gana greitai pasiekėme pirmąją stotelę, nuo kurios ir pradėjome žygį pėsčiomis.
Kiek paėję turėjome rasti partizanams atminti pastatytą kryžių, tačiau deja tas nelabai pavyko. Kryžiaus neaptikome, bet užtat radome iš pažiūros matyt dar partizanų paliktų daiktų. Apžiūrėję duslintuvą ir kelias padangas, pajudėjome toliau.
Priėję Kazlų Rūdos miškų urėdiją, pradėjome girdėti vis dažniau atsikartojančius pilvo garsus. Nieko nebus, pietūs yra šventas dalykas :)
Pasistiprinę, pradėjomė rimtesnį žygį. Pagreitinę tempą, ėjome vis dar apsnigtais miško kelias. Po kurio laiko dėmesį patraukė iš šiaudų ir molio statomi trobesiai. Pasisekė, radome ir šeimininką, kuris nepagailėjo laiko ir pravedė gana įdomią ekskursiją po savo vis dar statomus namus. Atsisveikinę, ėjome toliau.
Vakarop, jau pradėjus temti, tyčia ar netyčia pakliuvome į pelkę. Prasidėjęs lietus reikalų nepagerino. Jei kas dar ir turėjo sausus batus, pelkė privertė galutinai atsisakyti šio privalumo. Visgi šitą užskaitom, nesimatė nei vieno nepatenkinto veido :). Visi priėmė šį iššūkį su entuziazmu. Po neilgo klampojimo, pelkė buvo įveikta, tačiau kaip paaiškėjo tai nebuvo paskutinis vakaro išbandymas. Jau beveik sutemus priėjome kita kliūtį. Nuo paskutinės vakaro stotelės mus skyrė gana nemenkas upelis. Teko ieškotis perkėlos, tačiau net ir ją suradus visi rūpesčiai nesibaigė. Rastas per upelį buvo gana nepatikimas, tuo įsitikino ir pirmi keturi juo bandę eiti žmonės. 4:0 upelio naudai. Vandens krikštą vistiek teko pajusti. Atitempus ir užmetus naują rastą kitiems ėjosi lengviau. Upelis įveiktas :).
Jau galutinai sutemus pasiekėme nakvynės vietą. Netoliese buvo ir išlikęs partizanų bunkeris. Pastarasis sulaukė nemažo žygeivių dėmesio. Apžiūrėjus vietą ir pasidžiaugus partizanų bunkeriu vieni išėjo parnešti vandens, kiti ieškojo bent kiek sausesnių malkų, treti statė palapines, ketvirti užsiėmė vienu svarbiausių uždavinių - kūrė išsvajotąjį laužą. Pavyko. Po kurio laiko, nors vis dar lyjant nežymiam lietui jau buvome ratu apsėdę laužą. Kas džiovinosi kojines, kas batus, kas šiaip smagiai šnekučiavosi. Šiltas laikas prie laužo tikrai neprailgo. Vakarienė dar labiau praskaidrino nuotaiką :) . Sotūs ir pavalgę išsiskirstėme po palapines ir bunkerį.
Sekanti diena prasidėjo gana anksti. Dėka Andriaus ir kitų anksčiau atsikelti nepabūgusių žmonių dauguma žygiaivių galėjo džiaugtis jau paruoštais pusryčiais. Pagarba :). Apleidę stovyklavietę ir partizanų bunkerį, pratęsėme žygį.
Kiek vieliau atradome ir ąžuoliečių pastatytą paminklą partizanams atminti. Žygio vadas ta proga taria keletą žodžių ir papasakoja paminklo atsiradimo istoriją. Pajudėjome toliau.
Bežygiuojant vis praeidavome kokias nors gyvenvietes, kuriose nežymiai stabteldavome. Saldumynų laikas mikliai išnaudojamas. Betęsiant žygį bei valgant saldumynus ir vis karts nuo karto atrandamus obuolius, priėjome vadinamąją šlapvietę, kurioje labai mėgsta apsilankyti įvairių rūšių paukščiai. Užlipome ir ant apžvalgos aikštelės nuo kurios atsivėrė gražus rudenio nugairintas kraštovaizdis. Verta paminėti, jog pastaroji vieta atvira lankytojams tik nuo lapkričio mėnesio.
Vakarop priėjome ir antąjį mūsų aplankytą bunkerį, tačiau dėl laiko stokos jame neužsibuvome. Žygio vadas papasakojo su šiuo bunkeriu susijusią istoriją ir pajudėjome link partizanų muziejaus. Pakeliui netikėtai radome sužeistą laukinį paukštį. Iš pažiūros jis nebuvo labai sužalotas, Arvydas nedvejodamas greitai priglaudė paukštį ir link muziejaus keliavome jau pasipildę nauju nariu. Partizanų muziejuje užtrukome ilgiau nei tikėjomės. Muziejaus savininkas pasirodė visai draugiškas, aprodė ne tik istorines partizanų relikvijas bet taip pat ir savo kūrybos paveikslų apie kuriuos visai noriai pasakojo. Vakarą užbaigėme žiūrėdami pusiau vaidybinį partizanų filmą kuriame, kaip paaiškėjo vaidino ir pats muziejaus savininkas. Kol žiūrėjome filmą atvažiavo ir Jonas kuris kiek anksčiau atsiskyrė paimti mašinos. Padėkoję muziejaus šeimininkui ir jo maloniai žmonai, kuri beje noriai apsiėmė prižiūrėti mūsų atrastą sužeistą paukštį, atsisveikinome ir išvykome namų link. Dviejų dienų teminis partizanų žygelis atėjo į pabaigą.

Edgaras