Pavasariniai naujokai keliauja Aukštaitijon

Laikas: 2013-04-27/28
Dalyviai: Vadė Nomeda B.,Giedrius S., Laura N., Monika Ž., Paulius P., Marius P., Vytautas J., Sima M., Vitalija Š., Marija Rita L., Valentas G., Rimantas K., Iveta B., Roma P., Akvilė G., Andrejus J., Daiva D., Vytautas B., Ramūnas, Giedrius Z., Tomas K.

Pradžia. Tariamės susitikti visi 7val ryto prie 119 – išdalinsim trūkstamus daiktus, paburnosim koks ankstyvas rytas, susėsim į mašinas ir rūksim link Utenos. 6.50 aš jau stoviu prie 119. Pavyzdingi, vargšai naujokai, jie dar nežino, kad ąžuolai punktualus kaip pietiečiai. Kažkur 7.30 prasideda veiksmas, nes atvažiuoja Giedriukas su Nomeda, o jų pavėlavimo priežastis – pramigęs vadas Valentas, kuris vadavyrį su jo širdies dama turėjo paimti iš namų.

8 val judame link Utenos. Kelias tiesus, be staigių posūkių, 4 mašinos po 5 žmones. Iš viso iš Kauno pajudėjo 19 žmonių. Kad nebūtų tyla, kažką naujokams sapalioju apie ąžuolo būrelį, tradicijas ir šiaip žygius. Susipažįstam. Paaiškėja, kad didžioji dauguma mano mašinoj studijuojantys medicinkėj. Tyliai džiūgauju, kad jei bus sužeistų, turėsim vietinę pagalbą.

Utenoj stojam didžiausioj parduotuvėj – Norfoj. Gąsdinam vietinius savo kol kas švariais, tačiau ne parodiniais drabužiais. Pasifotkinam „viešam“ tūlike, iškamantinėjam vargšą Vytautą, kam jis pirkosi virvę dar neprasidėjus žygiui. Tyli, neišsiduoda.

Tęsiam kelionę. Stojam prie Tauragnų kaimelio bažnyčios. Moderni, nauja. Nuvarom vieną mašiną į galutinį punktą ir grįžę pradedam žygį. Praėjus 5 min nuo žygio pradžios, mus pasiveda naujausias „Infinity“ su raudonais numeriais. Stoja prie mūsų. Maniau, jau treninguotieji klaus, ką čia veikiam ir kur einam. Visų nuostabai iš mašinos lipa du pažįstami veidai – Kukis ir meška. Pasirodo tranzuoti jiems pasisekė geriau nei merginoms su trumpais sijonėliais.

Iš pradžių einame miesto keliukais, pasiekiame mišką, tada Giedriukas traukia kompasą ir metam kelią dėl takelio. Juk ąžuolams išvis nereikia kelių. Grožimės gamta, traukiam pilnus plaučius gryno oro, klausom paukščiukų.

Pakeliui mus vizgindamas uodegą, pasitinka šuniukas. Manėm, kad palydės kokius 20 metrų ir grįš namo. Klydom. Traukiam toliau, mėgaujamės naujo augintinio kompanija, duodam vardą – Rudis. Išsišneku su Iveta. Pasipasakojo, kad jai sekasi vis susitikti su kokiais miškų žvėreliais. Aš pajuokauju, kad jie supranta, kur žmogus geras ir veterinariją studijuoja, todėl ir turim Rudį. Mano teorija pasiteisina su kaupu: priėjus piliakalnį, mus pasitinka dar vienas šuniukas, kuris dėl grožio ir ilgo kailio gavo vardą – Katytė. Vėliau paaiškėjo, jog abu šunys patinai, bet vardas Katytė prilipo.
Vietomis Tauragno ežero krantai statūs, kai kur įlankėlės, o tarp jos kraštų nuvirtęs medis. Mūsų žygeiviai drąsūs, todėl dalis nepabijojo pereiti tuos rąstus. Medikų pagalbos neprireikė.

Nusprendėm, kad apie 14 val reiks pietų stoti. Pietūs vėlavo apie pusvalandį ar daugiau, nes vadavyris (Giedriukas) nenusprendė, kur link geriau keliauti – kur beeisi vanduo ir seklūs ežeriukai.
Stojam pietų, mišką užvaldo naujas garsas – palaimingas čepsėjimas. Užkandus sužaidžiam vardų žaidimą – bandom atsiminti ne tik vardą bet ir būdvardį. Į žaidimą įsitraukia ir Katytė. Prilipinam būdvardį – kantri. Meška skundžiasi skurdžiais pietumis, Akvile padaro išvadas – kalti naujokai.

Traukiam toliau. Na, tiksliau turint omeny, kad visur apsemta, tenka šiek tiek grįžti ir keisti ėjimo kryptį. Aptinkam medžiotojų paruoštą maistą gyvūnams. Pajuokaujam, kad naujokams jau turėsim vakarienę ir traukiam toliau. Einam šen, einam ten, kai kur tenka keisti kelionės kryptį dėl mini ežeriukų, kurie susidarė dėl ištirpusio sniego. Taip ateina vakaras ir pradedam ieškotis nakvynės.

Nakvynės vietoje draugiškai pasidalinam darbus kaip darbo stovykloj: vieni stato palapinę, kiti laužą kuria, treti rūpinasi malkom. Įsikūrus, nusiuntėm Nomedą ir Andrėjų į artimiausią sodybą vandens. Likusieji ėmė ruošti vakarienę. Vakarienė buvo soti ir užteko net Katytei su Rudžiu. To negalėčiau pasakyt apie pusryčius.

Ryte paaiškėjo kas, su kuo ir kaip miegojo. Pasirodo meška iškilmingai paskelbė, kad šalia Romytės miegos Laura ir įsitaisė miegot ant jos miegmaišio. Vargšė miegojo be jo. Kukis netilpo palapinėj, tad jo šiluma rūpinosi Katytė. Prie Kukio prisijungė Rimas.

Pavalgėm, susiruošėm, tęsėm žygį. Pasipildėm vandens atsargas toj pačioj sodyboj. Pakeliui iki jos, teko kirst upeliūkštį (o gal melioracijos griovį?). Visi ėjom per bebrų užtvanką, kirtus ją išsiaiškinom, kad už 10 metrų buvo tiltelis. Stiprus smūgis Romytei. Atlaikė, medikų nereikėjo.

Dėl vadavyrio kojos, nusprendėm, kad eisim link galutinio taško. Visi laimingi, patenkinti, net ir dainas pradėjo traukt. Ėjom, praėjom mašinų punktą, nužygiavom į žydų kapines. Persižegnojom ir patraukėm prie upeliuko. Rimtais veidais kirtom jį. Atsisėdom. Vyrai nusprendė pastatyt „normalų“ tiltelį. Sužaidėm su likusiais skaičius. Vytautas padarė salto, o aš kaktomušom susitrenkiau su Marium. Medikų nereikėjo. Tiltelis baigtas ir... atgal per jį!

Grįžom į Nomedos močiutės sodybą, kur ir palikom mašiną. Iškilmingai pavalgėm, pavalgydinom Katytę maisto likučiais ir į pirtį. Nori sužinoti kas vyko toliau ir išsamiau? Eik į žygius pats!

Tai, kas liko „už kadro“:
*Romytė įsigijo išmaniąsias lazdas. Du vyrai jai padėjo kirsti upelius ir įveikti kitas kliūtis. Romytė džiaugėsi pagalba, deja, viena iš tų lazdų, pasirodė gan energinga ir vis veržėsi į priekį. Romytė pažadėjo, kad abiems vyrams jos užteks.
*Katytė jautė antipatiją Rudžiui, bet simpatiją vadavyriui.
*Įtariu, kad Katytės šeimininkai, medžiotojai, nes užvaikė stirną, bandė iškast bebrą ir visą laiką bėgo priekyje kaip žvalgas.
*Visi upeliai buvo sėkmingai ir sausai įveikti.
*Romytė ėjo vienoje eilėje (priekyje) su vadavyriu.
*Kukis įsikorė į kelis medžius. Vieno iš jų nulaužė porą šakų. Įtariam, kad Kukis vaikų neturės.
*Nepametėm nei vieno daikto!
*Visi grįžo sveiki ir laimingi.

Rita
Nuotraukos galerijoje