Baidarėmis Karelijoje

Laikas: 2013-08-02/15
Vieta: Suomijos Karelija
Dalyviai: Vadas - Giedrius Zolubas (Meška), čiombė - Aistė Lastauskaitė, fotografė - Akvilė Gerulskytė, metraštininkė - Jovita Bliūdžiūtė, medikė - Monika Žemgulytė, dainininkė - Lina Kungytė, remontininkas - Marius Pacevičius, video operatorius - Vainius Raškevičius


Auksinės žygio frazės

Dar Kaune, grūdant daiktus į busiką.
Aistė Giedriui: „Daugiau daiktų po sėdyne nekišk. Labai jaučiasi subinėj uogienė.“

Taiklus Jovitos pastebėjimas budinčiam Giedriui: „Giedriau, metraštyje parašei, kad chebra vakarais prie laužo nesirenka. Mes jau čia, o tai kur laužas??” (Vakare prie nuodėgulių krūvos).

„Aš vakar vakare nuėjau VIENA į tūliką. PO VISKO!“ – Akvilė išdidžiai tarė kitą dieną po vakarinių Vainiaus gąsdinimų apie mešką.

„Ar tu jau čiupinėjai Aistės kelnes?“ – Jovita

„Kas nori skristi, tai žalokitės“ – Akvilė po to, kai kažkas, norėdamas išvengti plaukimo, užsiminė apie gelbėtojų sraigtasparnį.

„Kuskusas – labai gaivi košė“ – Vainius

Aistė: „Helsinkyje darysim ekskursiją su sausu užpakaliu. Reiks pasipuošt.”
Vainius: “Reikės kroksus išsivaksuot“.

Akvilė niaukiantis vakariniam dangui: „Jei palapinėje bus šlapia miegoti, ateisiu pas jus į namelį.“
„Ten berniukų namelis“, atšauna Marius. „Tiksliau – vyrų“, - greit pasitaiso.

Jovita: „Brūžinomės po vieną, brūžinomės po du, brūžinosi baidarės, vedamos kaip šunyčiai. Brūžinosi vieniši draugai palei krantus, kaip senučiukai įsikibę į irklus.“

Aistė: "Ką dar parašyti mamai be "Labas, man viskas gerai?"
Akvilė: "Aš kažkada parašiau "Miegam šiltai, valgom sočiai", tai mama paskui sakė, kad gavusi šią žinutę išvis nustojo jaudintis".
Visi: "Galim ir mes pasiskolinti?"

2013 08 02 | Penktadienis

21:03 Surinktas visas ekipažas. Turim muzikos, obuolių, kriaušių ir tvyro puiki nuotaika. Tik Aistei uogienės stiklainis labai spaudžia. Matyt, reikės ją suvalgyti anksčiau.
Latvijoje patyrėme nuotykį su policija. Nedegė dvi lempos: priekinė ir apšviečianti numerius. Pareigūnai laužyta anglų kalba pasiūlė susimokėti 20 eurų „baudą“. Pasiprašėme oficialios bausmės, tad popierių tvarkymas užtruko apie 40 min.
Kol policija derino su mūsų vadu Giedrium reikalus, priekinė lempa pati susitvarkė, o dėl galinės iki degalinės važiavome su avarinėmis šviesomis. Už 10 km mirkčiojimo mūsų laukė gelbėtoja Lukoil. Ten radome stebuklingą lemputę, kuri kartais veikė.
Kol keleiviai saldžiai snaudė, vairuotojas mėgavosi puikiais ankstyvo ryto vaizdais – tuščias kelias, vienas kitas smulkus žvėrelis, bundanti žemė, rūkas... Nors Vainius laukė, kol kokį briedį sutiks, bet sutiko lapę, panašią į graužiką.
Jovita

2013 08 03 | Šeštadienis

05:20 Atvykome prie kelto. Raudona saulė jau pakilusi virš horizonto! Gaivus gaivus oras ir šiek tiek pakili nuotaika – iki Suomijos liko visai nedaug.
10:30 Po dviejų valandų kelionės keltu pasiekėme Helsinkį. Ačiū GPS ir mūsų vairuotojui – autostradoje atsidūrėme be nuotykių. Čia autobusiuko galas kaip visada miega, priekis muzikuoja, o viduriukas – komunikuoja.
Suomija mus pasitiko rudenėjančiais vaizdas. Čia jis dviem žingsniais pirmiau pasirodo, nei Lietuvoje. Daug spygliuočių, šen bei ten – uolėtos šalikelės. Su nekantrumu laukiame, kada pasieksime sąvąjį mišką.
P.S. Vakarienė buvo itin prabangi. Likučių stalas būtų sulūžęs, jei būtų buvęs stalas.
N63.379076 E30.769578

2013 08 04 | Sekmadienis

Po ilgų šeštadieninių klajonių žvyrkeliais, pasienio zonos, uogų, uogų, miškų, miškų – suradome sąvąją upę. Žinoma, gerb. GPS vėl dedikuojame gražiausius žodžius bei dainas.
Išmiegojome samanų pataluose, užliūliuoti Aistės dainų. Saldu ir gera po ilgos kelionės buvo išsitiesus užmerkti akis.
Rytas saulėtas, šiltas, gaivus. Atsikėlę 07:00-8:15 val. pavalgėme pusryčius (jie vėl buvo labai sotūs), susipakavome mantą ir startavome 10:30. Komandos buvo parinktos nepriekaištingai – Aistė su Marium, Akvilė su Vainium, Monika su Jovita ir Lina su Giedrium. Žodžiu, visi gražūs, protingi ir turintys ko vienas iš kito pasimokyti komandos nariai.
Pirma kelionės diena būtų buvusi fiziškai įtempta, gal net nuobodi, jei ne keletas smulkmenų. Gamta čia dieviškai graži. Miškai, grynas oras, uogos, grybai, kalvos... Net galva ima svaigti nuo visų tų grynumų.
Jovita ir Monika ežero viduryje gyvatėlę sutiko. Nedidelė ji buvo, bet ne itin draugiškai nusiteikusi. Pilvelis rausvas. Taip ir neidentifikavome, koks jos vardas.
Pietums radome smėlėtą vietelę, kuri Akvilei Kanarus priminė. Merginos pasidegino, pasimaudėme, pasidžiaugėme saulės šiluma. Net kavos tą popietę atsigėrėme. Tai buvo antras smagus dalykas.
Trečiasis sekmadienio smagumas: PRASIDĖJO SLENKSČIAI! Antrasis iš slenksčių mūsų komandą pakrovė ir pradžiugino kaip reikiant. Kiekvienas čia tikrai turi ką papasakoti:

Giedrius
„Lina, ar žinai tą anekdotą apie Petką ir Čiapajevą teatre?...“ Taip ir nespėjau jo papasakoti, kol perplaukėm visą smagumyną.

Monika
Su kiekvienu plaukimu – naujas nuotykis. Šįkart – pirmą kartą paskendusi baidarė. Kaip smagu!!!

Lina
Taip ir nesulaukiau to anekdoto pabaigos, nes ties įdomiąja dalimi mačiau tik baidarės priekį, krentantį žemyn, ir vandenį baidarėje. O galvoje tuo metu: ką dabar daryti? Po kelių akimirkų galvoti laiko nebebuvo. Norėjosi tik greičiau pasiekti dešinį krantą ir išsipilti vandenį. Po to supratome, kad mums, prisėmusiems, pasisekė, nes kolegos ir be irklo liko. Apie tai patys, turbūt, ir parašys. Buvo labai gerai. Su nekantrumu laukiu rytdienos ir naujų slenksčių.

Jovita
Šiandieniniame slenkstyje apsivertė 2 baidarės: Aistės + Mariaus ir Akvilės + Vainiaus. Prisisėmėme vandens abu likę ekipažai. Slenkstis buvo 6.1 m nuolydžio, ilgis 500 m. Plaukėme visiškai neapsižvalgę – taip daugiau nebedarysime. Rytdienos laukiame visi – nusimato 4 slenksčiai, išsirikiavę vienas po kito. Visi – daugmaž 2 kategorijos.


2013 08 05 | pirmadienis

Ačiū Akvilei ir Vainiui už skanius pusryčius. Vietelė, kurią „užgrobėme“ vakare – nenuvylė. Buvo ir WC su tualetiniu popieriumi, ir patogi laužavietė, ir lieptelis.
Pirmasis šiandienos slenkstinis nuo stovyklavietės buvo nutolęs apie 4 km, tad irkluodami nenuvargome ir su dideliu ryžtu kibome į irklus. Iš anksto pasirinkome tinkamą plaukimui trajektoriją. Niekas neapsivertė. Man kojos drebėjo, Akvilė irgi, sakė, jaudinosi.
Antrasis slenkstis taip pat buvo smagus. Pirmieji plaukė Giedrius su Lina. Viskas įvyko sklandžiai. Pasirinkome dešinį krantą. Vandens gavome, bet nesivertėme ir neprisėmėme. Pirmasis ekipažas, beje, net pakartojo plaukimą (daiktus palikę slenksčio apačioje).
Pasižiūrję į suomių irkluotojus, kurie leidosi maudytis bangose, mūsiškiai taip pat paeksperimentavo: Vainius, Monika, Lina ir Giedrius patikrino savo liemenių ir šalmų tvirtumą upės bangose.
Trečiasis slenkstis. Buvo galima rinktis kuria upės puse plaukti: kairė arba dešinė. Kompanijos ekstremalai rinkosi kairiąją pusę, kuri, tikriausiai, jų ir nenuvylė. Didelės bangos, srovė, didesnis nuolydis. Čia plaukė Vainius su Akvile. Pradžia buvo sėkminga, tačiau gavo į valtį nemažai vandens ir pasimovė ant akmens. Hamletiška situacija: būti ar nebūti? Virš vandens kyšojo tik ekipažo viršutinės kūno dalys. Baidarė buvo panirusi po vandeniu. Išleikę žemą svorio centrą nusikrapštė nuo akmens ir šlapi, bet sveiki, pasiekė krantą.
Aistė su Mariumi taip pat plaukė kairiąja puse. Jiems čia labiau nuskilo. Tik pačiame paskutiniame posūkyje prisisėmė kiek per daug vandens. Teko stoti išsipilti.
Čia papietavome. Monika pavaišino dieviškai skaniu siurprizu. Pyragas, kurio buvo labai daug ir pasirodė tikrai ne per daug. Ačiū Monikai!!! Ir šiaip – smagu buvo. Daug juokavom.
Ketvirtas slenkstis turėjo būti paprasčiausias. Ilgas, bet nuolydis nedidelis. Pirmieji du ekipažai (Marius, Aistė, Giedrius ir Lina) nurūko, net nepamatėme jų uodegų. Monika atliko žvalgybą ir simboliškai pasisėmę vandenuko užduotį įveikėme. Vainius su Akvile plaukė paskutiniai. Jiems, matyt, patinka iššūkiai ir bangos – teko stoti pusiaukelėje stoti išsipilti tą labai didelį perteklių vandens.
Liūdna dienos kelionės žinia buvo ta, kad tinkamos apsistoti vietos labai ilgai neradome. Visi iš baidarių išlipome sušalę ir nuvargę. Gera žinia ta, kad visur daug daug mėlynių. Laukiame lengvesnio rytojaus ir tikimės, kad saulėtas oras lydės mus visą savaitę.

Giedrius
Šauniai vakar stovyklavome ant tobulo iškyšulio į ežerą, „skvotinom“ namelio laužavietę bei išvietę. Stovykla sukėlė daug diskusijų, bet buvo nebloga.
Per dieną 3 rimtesni kriokliukai, vienas vaikiškas. Komandos, manyčiau, geros, subalansuotos, tik Aistė vis nori mainytis. Per kliūtis žalios baidarės plaukia sunkiau nei raudonos. Po krioklių neblogai „pakapojome“. Veidai jau nuvargę buvo, nors pagal laiką ne taip ilgai užtrukome: nuo 10 iki 19 val.
Labai keista, kad laužas nevienija kompanijos. Pirmas man toks žygis. Nors... dar tik antros plaukimo dienos vakaras. Pagal emocijas ir nuovargį jau įėjau į žygio režimą. Turiu nuojautą, kad ryt bus sunkiausia žygio diena. Pagyvensim – pamatysim.

Dienos frazės:
* Vainius pametė pirštines. Dabar „rankos kaip kaimiečio bus. Oi, kaip negerai..“
* Taiklus Jovitos pastebėjimas budinčiam Giedriui: „Giedriau, metraštyje parašei, kad chebra vakarais prie laužo nesirenka. Mes jau čia, o tai kur laužas?? (Vakare prie nuodėgulių krūvos).


2013 08 06 | antradienis

Naktį nubudome nuo lietaus. Užklupo jis mus netikėtai. Palikti džiūti „skalbiniai“ ir kiti šlapi kelionės rakandai bei drabužiai ir vėl gerokai permirko. Kaip sakoma, iš klaidų mokomės – kitą kartą nei maisto, nei kitų svarbių daiktų dangaus valiai nepaliksime.
O visa kita puiku: diena prasidėjo slenksčiu, prie kurio buvome apsistoję. Smagus jis – akmenų daug, su posūkiais. Giedrius sakė, kad jam labiausiai šitas patiko. Akvilė su Vainium APSIVERTĖ. Mes su Monika prisėmėm, bet proto ribose. Nevirtom. Kaip ir dažniausiai – sėmėme su puodeliu ir mano batu.
Išsipylę vandenis, pavalgę bruknių su mėlynėmis tęsėme kelionę toliau. Prasidėjo mūsų kurortai. Praplaukėme porą sraunesnių vietelių, nusiėmėm šalmus, liemenes ir mėgavomės vasaros saulės kaitra.
Prieš pietus visi nusimaudėme. Merginos su džiaugsmu išsiplovė savo susigulėjusias ševeliūras, pažaidėme UNO kortomis ir laimingi bei spindintys tęsėme kelionę Suomijos ežerynais.
Dėl kažkokių priežasčių vadas kiek atsiliko. Neskubėdami yrėmės ir dreifavome. Pasirodo, ir upėse būna sankryžų. Visi trys ekipažai pasuko kairėn, o reikėjo dešinėn. Visa laimė, kad nebuvome pernelyg nutolę ir pastebėjome praplaukiančius Giedrių su Lina. Teko paplaukti prieš srovę. Nedaug. Bet papildomas kilometras prieš srovę susidarė.
Visai ne už ilgo atvykome į simpatišką ir tvarkingą stovyklavietę. Tikriausiai skandinavai labai myli savo miškus, kad daug kur yra įrengę stovyklavietes su WC, malkomis bei laužavietėmis.
Mudvi su Aiste buvome ant didelio kalno. Uolos apsuptos raudonuojančių, persirpusių bruknių, persmelkianti vakaro vėsa ir milžiniška raudona saulė, greitai sminganti į platų ir tolimą horizontą. Vaizdas, kurį dar ilgai nešiosiuos širdyje... Norėjosi, kad jis truktų dar ilgai, norėjosi, kad toje vietoje ir toje akimirkoje sustotų laikas.
Turime vieną žvejį. Vainius šiandien pagavo tris ešerius ir solidžią lydeką. Miško gėrybių rinkėja Monika pradžiugino raudonikiais. Mes mylime mišką ir jis myli mus.

2013 08 07 | trečiadienis

Akvilė
Eilinė diena rojuje prasidėjo gerokai vėliau nei įprasta. Nes Marius nepažadino Aistės, kaip buvo žadėjęs. O Aistė nepažadino visų kitų. Visus pažadino tik Giedriaus sms Vainiui.
Apie viską iš pradžių. Šiandien turėjome pasiekti pirmosios upės maršruto pabaigą, tad, laikantis dar Lietuvoje sumąstyto plano, Giedrius su Mariumi išplaukė iš pat ankstyvo ryto, be daiktų, iki finišo, kur buvo paliktas Mariaus dviratis. Pagal planą, Marius turėjo numinti iki finišo ir atvaryti busiką.
Aišku, planą gerokai sujaukė realybė: dalis atstumo nuo starto iki finišo ėjo klaidžiais žvyrkeliais, kuriuose su savo plentinuku Marius būtų arba galą gavęs, arba iš nevilties nusprendęs likti gyventi su meškom.
Pagal naujai sukurtą planą B, Giedrius turėjo bandyt pakalbėt su suomiu, kad jis už apypadorę sumą nuvežtų iki starto su savo mašina. Suomis pasirašė, jie greit sulakstė ir sujamė busiką.
Gavę Giedriaus signalą, mes gi susikuitėme gana greitai ir žavingąją stovyklavietę palikome su puikia nuotaika: laukė vos valanda plaukimo ramiais vandenimis, dangaus žydrynė ir šiltas vėjelis garantavo dar vieną puikią atostogų dieną. Nors baidarės daiktų buvo prikrautos su kaupu (vežėme ir Mariaus bei Giedriaus mantas), atirklavome kaip suplanuota ir Lieksanjoki upės šturmą užbaigėme suomio kieme. Pergalingą pabaigą vainikavo alus, jogurtas, riestainiai ir ledai vietiniame kabake.
Tada – trumpas 40 km atstumas busiku iki Jongunjoki upės, su kuria draugausime artimiausias 4 dienas. Orai žada keistis – Kanarų šilumą turėtų išstumti bjauroki lietūs. Bet mes žiūrm į tai pozityviai – jei jau lietus, tai geriau tokioj upėj kaip ši. Taigi, peržiūrėję ir atsirinkę būtinus daiktus, surūšiavę maisto davinius, aptarę saugojimosi nuo vandens pertekliaus strategijas, Jongunjoki šturmui esame pasiruošę!
P.S. Vaikinai užkūrė pirtį (tiesiogine prasme). Suomijos viešųjų poilsiaviečių infrastruktūra nepaliauja džiuginti!

2013 08 08 | ketvirtadienis

Pasiskaitę iš vakaro apie Jongunjoki upę ir jos perliukus buvome pasiruošę viskam: drabužiai ir maistas supakuoti kelių sluoksnių maišuose, visi nereikalingi ir galbūt buvę reikalingi daiktai palikti autobusiuky. Baidarėse viskas tvirtai pririšta, surišta, supakuota... Žodžiu, nardysim kaip žuvys.
O teko brūžintis. Brūžinomės po vieną, brūžinomės po du, brūžinosi baidarės, vedamos kaip šunyčiai. Brūžinosi vieniši draugai palei krantus, kaip senučiukai įsikibę į irklus.
Kol kas džiūgaujame išsaugoję pusiau sveikus kojų pirštus ir apsistoję puikioje poilsiavietėje su pirtele. Gaila, raumeningi vyrukai ir čia mūsų nepasitiko, bet tikime, kad vakaras bus jaukus svetingoje suomiško miško aplinkoje.

Monika
Po pačio pirmojo slenksčio su baugiu nekantrumu buvo laukiamas baidarių salto Jongunjoki upėje. Et, būna staigmenų gyvenime... Iki ekstremalių potyrių meto pritrūko vos 0,5 papildomo metro vandens. Na, bet II lygio upę kol kas sėkmingai sekasi pereiti: mėlynė viena, mėlynė kita, bet bent daiktams nėra kur skęsti. Sušalę, sušlapę ir pavargę priėjome karališką stovyklą, ją net su suomių gyvenamuoju namu būtų galima sumaišyti: 3 laužavietės, įmantrus WC, veranda, malkinė, o svarbiausia – pirtis ir namas su dviaukštėmis lovomis, šeimyniniu stalu ir net pečiuku. Nematyta, negirdėta, bet kaip nuostabu!

2013 08 09 | penktadienis

Pavargę kūnai ir darganas oras. Pasilikome visai dienai stovyklavietėje su pirtimi. Ją užsikursime vakarop, o dabar – laisvas laikas. Vieni miega, kiti eina pasivaikščioti, o treti užsiima egzistavimu. Gailiuosi nepasiėmusi guminių batų. Būtų galima eiti pamėlynauti miškan.
Vakar vakare Akvilė ištraukė puikų siurprizą: širšių medaus. Kai kurie iš mūsų jį ragavo pirmą kartą, tai liko maloniai nudžiuginti bei nustebinti. Tokia saldi šiluma užliejo kūnus ir dienos nuovargis susmigo tiesiai į miegmaišius. Išsimiegojome ant medinių dviaukščių lovelių – komfortas!!!
Liko dar trys dienos irklavimo arba brūžinimosi. Kaip bebūtų – mūsų komanda šauni ir viskas bus labai gerai!

Akvilė
Rytas prasidėjo 7:00 švelniu žadintuvo pyptelėjimu tiesiai į ausį. Budinčiųjų statusas – pirmiesiems įvertinti dienos orą. Po saldžių pusryčių – diskusijos dėl šios dienos planų ir demokratijos triumfas! Liekame šioj puikioj troboj visą dieną.

Monika, Lina, Vainius ir aš išėjome pasivaikščioti pėsčiųjų maršrutu. Mūsų tikslas – Aittokoski krioklys už 6,8 km. Ar mistiško miško, ar atominių mėlynių apsvaiginti, prie artimiausios trobelės nusukome ne tuo takeliu ir numynėme kiek ne į tą pusę. Tai nėra blogai, nes būtume sugrįžę ne „ant pietų“, o „ant“ vakarienės. Ėjome miško takeliu, kuris šlapiose vietose buvo paklotas mediniais tilteliais. Mėlynės stipriai įtakojo mūsų judėjimo greitį, nes praeiti pro po kojomis linkstančias uogynų šakas buvo NEĮMANOMA!

Jovita
Buvome pirtyje. Išprakaitavom visą užtinimą, galvas išsiplovėme. Dabar visi gražūs ir kvepiantys muiliuku.
Vainius ką tik klausė, ar nepasiilgome triukšmo. Marius į tai atsakė, kad upelis pakankamai garsiai triukšmauja. Aistė juokauja, kad čia toks triukšmas, jog reikėtų plaukti į kitą vietą :)

2013 08 10 | šeštadienis

Penktadienio vakaras buvo žavus. Išsiprausę sėdome vakarieniauti ir prie laužo traukėme lietuvių liaudies dainas: nuo „augo girioj ąžuolėlis“ iki gegutės kukavimų. Nuo operinio dainavimo iki sutartinių... Kalbėjome apie skautus ir kitus smagius dalykus. Tuo tarpu pirtelėje džiūvo mūsų skalbiniai ir kiti šlapi drabužiai.
Kai traukėme „Geltonų plytų kelias“ posmelį apie medkirčio širdį – netikėtai miške nuvirto medis. Dainavom savo dainą toliau... O Vainius suriko: „MEŠKA ATEINA“! Įsijautrinus nuo lyriškų dainų šokau nuo laužo bėgti, Aistė iš paskos.. Širdis jau kulnuose buvo. Deja, didžiausiam džiaugsmui, o gal nusivylimui – Vainius mus apgavo.
Panika praėjo, bet įtampa išliko. Jau po vieną ir dantų valytis, ir į tualetą eiti nesinorėjo. Indų nepalikome prie laužavietės, viską kruopščiai susirinkome. Šiandien Akvilė išdidžiai ištarė: „Aš vakar vakare nuėjau VIENA į tūliką. PO VISKO!“
Ryte atsikėlėme nuo garsaus bliūdo barškinimo. Raukydamiesi atsikėlėme, sukirtome manų košę ir vėl maišelius pakavome.
Oras šiandien rūškanas, gerokai prastesnis nei vakar, bet jau kur trauktis nebebuvo. Apsikamšę ploščiais ir apsišarvavę šalmais, panirome į ūkanose ir dulksnose skendinčią upę.
Brūžintis tiek, kiek užvakar, jau nereikėjo. Gal nuo lietaus, o gal dėl buvusio intako ar šaltinių, upė „papilnėjo“. Lipti iš baidarės reikėjo vos keletą kartų. Marius džiaugėsi, kad kartais pakakdavo tik koja atsispirti.
Monikai tik nenuskilo – prieš pat pietus ji mane stumtelėjo į priekį ir parvirto pilvu į vandenį. Gerai, kad namelyje jau laukė sukurtas laužas ir galėjome išsidžiovinti bei susišildyti. O dar kai Lina ištraukė šildančio eliksyro, visai dūšiose malonu pasidarė...
Atgavę jėgas, toliau vinguriavome upės zigzaguose, karts nuo karto aplenkdami nuvirtusius medžius ar kyšančius pavienius akmenis. Dar labiau patobulinome baidarių valdymo įgūdžius. Maršrutas nebuvo ilgas, ir intaką, kuriame stūksojo namukas, pasiekėme apie 16 val.
Uodų šioje stovyklavietėje daug. Namelyje naujutėlaitė krosnis, kurią su džiaugsmu kūrenome, šildėmės, džiovinomės... Vakarienei, pagaliau, valgėme grikių. Vakarojome prie laužo, žaidėme „Kontaktą“ ir visai jauku mums.

FRAZĖS
„Ar tu jau čiupinėjai Aistės kelnes?“ (Jovita)
Abi suleidome rankas už kelnių juostos pačiupinėti vidinę medžiagą, kuri turėtų nieko nepraleisti.

2013 08 11 | sekmadienis

Šiandien sekmadienis. Vėl lyja lietus, vėsu ir labai šlapia. Gavome vado leidimą stovyklavietę palikti valanda vėliau. Gal lietus nurims. Žinoma, taip nenutiko, nes dangus tolygiai apniukęs. Jau su Aiste norime namo :)

Akvilė
Sulig kiekviena diena vis labiau užvaldo tingulys. Tingime keltis ryte (nes lyja), nesinori irkluoti (lyja...), po pietų norisi prigulti (vos tik išsidžiovini šlapius drabužius). Lietaus monotonija supaprastina poreikius ir pradedi gyventi nuo pusryčių iki pietų, nuo pietų iki vakarienės. Keletas smagių rėvų paįvairina vienas į kitą panašius krantus ir vingius. Šlapia iš viršaus ir iš apačios, skersai ir išilgai. Periodiškai atslenka uodų įkandimų padariniai – kasymosi bangos, prasidedančios saldžiu malonumo pojūčiu ir netrukus pereinančios į šviežią kraują – masalą zvimbiantiems bičiuliams.

Įvertinus visus šiuos faktorius, būtų galima drąsiai teigti, kad atostogos visiškai sugadintos. Bet gi čia tik viena medalio pusė. Šiltos ir jaukios suomiškos trobelės, dar valandžiukę miegmaišiuose leidžiantis pasivartyti vadas, dainos prie laužo su palingavimais ir pasišokinėjimais, karštas kisielius su ką tik surinktom uogom, džiuginantys siurprizai, mėlynių plantacijos, kalbos apie meškas, pasivaikščiojimai miško takeliais, žodžių žaidimas „Kontaktas“ (nuo kurio Vainiui ilgainiui pradeda „skaudėti smegenis“) ir kiti žemiški malonumai suteikia prasmę kiekvienai žygio dienai. O juk ir tas lietus į pavakarę paprastai dingsta.

Jovita
Kelionė upe jau baigta. Šiandien susikaupėme ir iš paskutiniųjų per 3 valandas pasiekėme finišą. Laukiam kol Marius atvyks iš starto vietos su mūsų autobusiuku.

Giedrius
Meškos įrašas – retas svečias.
Ši, paskutinė, diena – pavyzdinė. Sukilome pagal tvarkaraštį, privalgėme kuskuso su spirgais ir išlaižėme puodą, susirinkome čigoniškus skudurus nuo laavu'so ir išplaukėme 10:05. Po pusantros plaukimo valandos priplaukėme vienintelį dienos krioklį: praplaukėme net be brūkštelėjimo. Nors gandai byloja, kad Vainius su Akvile sėmėsi vandenį.
Po geros valandos priirklavome suomio kiemą. Įsirengėme trumpą stovyklavietę kitoje upės pusėje. Atrodė, jog visi irkluoja tingiai: vieni iš nuovargio, kiti, kad atostogos per greit nesibaigtų. O pastebėjimas toks, kad šiandien tempas superinis – 17 km per tris valandas, irkluojant itin tingiai... Beveik taip pat, kaip po krioklių, berods, antrą dieną, kai plaukėme „šiek tiek“ už tilto.
Užkandę pietukus išleidome Marių minti dviračiu iki autobusiuko, o patys mėgavomės alumi (šaunu, kad merginos nuėjo nupirkti). Komunikacijos vadybininkė Akvilė su Lina ėjo ieškoti suomio, kad užklaustų, kur yra kokia sauna ar pirtis. Kadangi namuose jo nebuvo, prasidėjo mūsų vakariniai nuotykiai.
Suvažinėjus Mariui (laikas nespėjo prailgti) visi sėdome į mašiną ir pradėjome ieškoti paskutinės Karelijos nakvynės vietos. Iš pradžių dūmėm į šiaurę, prie Aittokoski, nes ant žemėlapio buvo pažymėta troba su pirtimi. Nuvažiavom, radome kelio užkardą ir prabangų namą su pašto dėžute. Demokratiškai nusprendėme, kad ten nesibrausime. Tada važiavome į pietus, kokius 35 km į mūsų su Vainium nužiūrėtą vietą. Radome jaunimo stovyklą, iki kurios priartėti su savo transporto priemone nepavyko dėl kelio užkardos. Grįžinėjome atgal, dar vieną trobelę patikrinom, vėl menkai telaimėjome.
Galiausiai, paburbėję, nusprendėme VĖL grįžti atgal prie Aittokoski į laavu'są. Dabar čia ir sėdime, prie laužo, stebime, kaip Vainius su Akvile makaronus verda. Jaučiasi, kad žygis baigėsi, nes sėdim su alaus skardinėmis.

Dienos frazė:
Akvilė niaukiantis vakariniam dangui: „Jei palapinėje bus šlapia miegoti, ateisiu į namelį.“
„Ten berniukų namelis“, atšauna Marius. „Tiksliau – vyrų“, - greit pasitaiso.

2013 08 13 | antradienis

Naktį lietus barbeno į palapinės stogą, o kai atėjo metas keltis – lyti liovėsi. Ryžtingai nusiteikę ėjome praustis į ledinį upeliuką. Monika visa, kaip undinėlė, panirusi krioklio srovėje pliuškenosi, mes su Lina ir Aiste kiek atsargiau nardinome atskiras kūno dalis į geliantį vandenį. Ačiū Dievui, rezultatas akivaizdus –ir vaizdas, ir kvapas pagerėjo.
Po pusryčių maudytis ėjo vyrai. Net prie laužavietės girdėjosi, kaip cypauja :)
Na, o dabar keliaujame Helsinkio pusėn. Ryt laukis ekskursija po miestą ir keltas. Akis džiugina suomiškos Karelijos vaizdai, puikūs keliai ir begaliniai miškai.

2013 08 14 | trečiadienis

Ir vėl nubudome nuo lietaus barbenimo į palapinės stogus. Buvome paraginti greitai krautis ir bėgti į sausą autobusiuko prieglobstį. Vietoje žadėtos košės pusryčiams suraitėme po hamburgerį su kava/kola. „Pasipuošėme“ geriausiais savo drabužiais ir panirome į Suomijos sostinės gyvenimą: lietus lyja, +14 C, be skėčių, švelniu laužo kvapeliu persismelkę žingeidūs lietuvių turistai.
Autobusiuką pasistatėme prie Olimpinio stadiono. Ten nemokama automobilių stovėjimo aikštelė visai šalia centro. Aplankėme bažnyčią, kuri įrengta uolose. Tarp daugybės turistų pasitrynėm, paspoksojom į netradicinę architektūrą ir susiradę turizmo informacijos centrą, išsidalinę miesto žemėlapius, išsiskirstėme kas sau.
Pirmas taškas – akademinis knygynas. Didžioji kompanijos dalis 30 min. praleidę knygyne ėjo paekskursauti ir pasėdėti bare. Marius pasuko savais keliais: aplankė istorijos muziejų. Mudvi su Aiste po 3 val., praleistų tarp knygų, pasižvalgėme po centrą ir jame esančias parduotuves.
Laukiame kelto. Dalis ekipažo mėgaujasi lietuviškos televizijos pramonės šedevrais. Viena galinės autobusiuko sėdynės dalis skaito, kita rašo. Jau visai visai tuoj būsime namuose!!

Vainius
Kelionė paliko labai gilų įspūdį ir viršijo visus mano lūkesčius. Gaila, nelabai moku perteikti to žodžiais, o ir nuotraukose užfiksuoti to nepavyko. Iš pažiūros Karelijos (Suomijos) gamta yra labai paprasta, sakyčiau net panaši į Lietuvos. Nėra akį rėžiančių vaizdų - nei dangų remiančių kalnų, nei išskirtinai žydrų ežerų, nematytų medžių, augalų ar kažko panašaus. Tačiau tyla ir ramybė tikrai išskirtinė. Tokios tylos dar niekada neteko patirti. Labai atsargiai ir lėtai irkluojant ežeru aiškiai girdi kiekvieną lašelį, nukritusį nuo irklo. Įėjus į mišką ta pati tyla - nesigirdi paukščių keliamų garsų ir lapų šlamėjimo. Medžiai stovi kaip sustingę ir meta neįprastai ilgus šešėlius. Girdisi, kaip link tavęs atskrenda vienas uodas. Uodo keliamas triukšmas toje tyloje atrodo neįprastai garsus. Ta tyla truputį net gąsdina. Kartais sustoji ir sulaikai kvėpavimą tam, jog pavyktų ką nors išgirsti. Kai pastangos nueina veltui ir pavyksta išgirsti tik savo širdies plakimą - pradedi eiti toliau, išgirsti savo žingsnių keliamą triukšmą, nevalingai sustoji patikrinti, ar tai tikrai žingsniai - gal tai koks žvėris ar tarp kojų šliaužianti gyvatė. Sustoji, bet veltui - vėl ta pati tyla. Apsidairius nesimato jokio judesio, aplink lyg paveiksle sustingęs vaizdas, spengiančios tylos šaltinis. Visi supantys vaizdai kaip sustojusi graži akimirka, lyg sustabdytas laikas. Labai gaila, bet tai buvo labai apgaulingas jausmas ir atostogos Suomijoje prabėgo labai greitai, kaip visi geri dalykai, nutinkantys gyvenime. :) Dėkoju visiems bendražygiams, kurie supančią tylą užpildė dainomis, juoku, žaidimais ir visais kitais smagiais dalykais. Tai tiek mano vis dar karštų įspūdžių iš tyliosios Karelijos.