Dievo stalo beieškant

Laikas: 2013/11/15-17
Vieta: Eko trobos apylinkės
Dalyviai: Dalyviai: Lokys, Jonas, Paulius, Paulius II, Irina,Eglė, Giedrius, 2 grynakraujai žemaičiai - Ringaudas ir Karolis

Įžanga į žygį prasideda. Sustojame degalinėje ir mus susitranzuoja 2 fūrų vairuotojai. Ir pripasakoja mums visokiausių istorijų, anekdotų( netgi apie ąžuolų vadą vieną tokį apie pilnapadystę suskėlė), paskui bando groti gitara, bet greitai atsisako tos idėjos pažadėjęs, kad pagros armonika.( Pažadą įvykdė). Vakare diskusijos, dainos.

Nustebsite - į žygį išeiname laiku. Netgi anksčiau nei reikia. Planuota iškeliauti 9:00, o pajudame 8:45. Paklausite, kaip tai įmanoma? Tiesiog troboje kabo laikrodis, kuris rodo tokį laiką, kokio jums tik reikia. Taigi nuėję gulti apie 4:00 ryto, pamiegoję šešias su kapeikom valandas, dar kelias valandas sočiai pusryčiavę, patraukiame ieškoti „Dievo stalo“. Iš tikrųjų tai pavadinimas toks mūsų ieškomam objektui buvo duotas neatsitiktinai, nes tik vienas Dievas težino, kur tas stalas, o mes taip ir nesužinojome, BET bent jau bandėme tai padaryti. O kad būtumėte matę mūsų pastangas. Ir per jaunas eglaites brovėmės, ir per rudenines tešlas klampojome, ir per lapkritinę upę bridome(medalis Irinai) ir drebančiom kojom per medžio tiltus be turėklų grakščiais baleto žingsneliais tipenome – „Dievo stalo“ neradome. Nusprendę, kad visgi nerasime vietos, kur valgo pats Dievas, susėdame valgyti ant žemės. Kaip visada skaniai papietavę - pavakarieniavę, išsiverdame kisieliaus ir jau sutemus patraukiame atgal į eko trobą. Mūsų ėjimui tiktų posakis, kad nėra nepraeinamų kelių, yra tik dar nepraeiti. Laimingai grįžtame. Pasimėgaujame Džiakuzi vonele kojoms, užkertame bulvienės su spirgučiais ir vakarojame vakarojame... Nors Dievo stalo nepamačiau, bet jaučiausi kaip Dievo ausy

Eglė