Suomija

Laikas: 2013-03-22 iki 2013-04-07
Dalyviai: Vaidas – vadas
Akvilė – čiombė
Ugnė – med. sesuo
Andrius – remontininkas
Gintarė – metraštininkė
Giedrius – fotografas
Dovilė ir Justas – dalyviai


2013 03 22, penktadienis
Gintarė

Na štai, išaušo žygio diena: viskas lyg ir suruošta, paskutiniai darbai padaryti, į atostogų atsakiklį parašyta, kad išvykstame „Far far in the North“. Blizgantis mikriukas jau stovi po langais. Paskutinės valandos iki susitikimo su bendražygiais... pilve skraido drugeliai... Apima seniai patirtas jaudulys prieš ilgą žygį. Ech, na ir ko man prireikė toj Maksimoj prieš pat išvykstant – dar kažkokios paskutinės smulkmenos iš reikalingų daiktų sąrašo, o dar ir kortelė namie pasiliko ir visi jau laukia (išskyrus Dovilę). Laimei, viskas tik į gera, nes jei ne mano vėlavimas, Akvilė nebūtų gavusi antros superinės striukės iš Ugnės tėčio :) Sąžinė nuraminta, tad greitai greitutėliai persirengiu ir – į kelią! Bevažiuojant paimti Dovilę dar gaunu pastabą iš Vaido, kad manęs teko ilgai laukti, o va matai Akvilė susiruošė per porą minučių: kai jai paskambino, ji buvo ką tik iš dušo, spėjo išsidžiovinti plaukus ir dar įsidėti vištos kulšį į kišenę, kad, pasitaikius momentui, galėtų pasistiprinti! Ačiū Andriui, kuris patarė visada kišenėje turėti kulšį, kurią galėčiau pasiūlyti Vaidui, kad jam neprailgtų laukimas :) Ką gi, jau mes 7-iese, važiuojame link Kėdainių pasiimti Justo. Viens du, šiaip ne taip sugrūdame daiktus ir Justas jau su mumis; dar paskutinis vizitas į Kėdainių Maksimą ir traukiame į šiaurę.

Bevažiuojant nejučia kalba pakrypsta apie maistą – asmeninį ir bendrą – bet Akvilė nustemba, „kaip žygyje maistas gali būti asmeninis, nes juk žygyje viskas bendra!“. Va šito Vaidui pasirodė per daug, nes žygyje jis pareiškė turįs asmeninį miegmaišį, asmeninį inventorių ir netgi žmoną! :D Ačiū Akvilei, kuri priminė, kad žmona dabar atostogose :)

Taip linksmai beplepant vingiuoja mūsų kelias tolyn – gera nuotaika + gera kompanija. Vairuotojai keičia vienas kitą, gerai, kad jų daug, tad gana greitai atvažiuojame į Taliną ir turime dar apie 3 val. laiko iki kelto.







2013 03 23, šeštadienis
Vaidas

Važiavimas į Äkaslompolo. Helsinkis – gražus mietas, tad atsikėlę (persikėlę) dar prieš 10 val. jau ieškom žemėlapių pardės. Deja, kelios vietos jau nedirba. Galiausiai kelių aukštų knygyne (Akademinis knygynas vadinasi) radom reikiamą žemėlapį. Kitas „reikalas“ – Gintarės kepurė. Manoma, kad ta, kuri turėjo būti paimta, liko namie (geriau taip ir būtų :)). Tad greitute traukiam į turistinių prekių pardę. Pirmoje nerandame gero kainos ir kokybės santykio produkto. Kitoje t. p. renkamės gana ilgai. Galiausiai Vaidas randa gerą modelį už gerą kainą :) Grįžtame į busą ir važiuojame link tikslo. Dabar 14:45 val. ir vis važiuojame...

Važiavimas monotoniškas. Važiuojam – stojam – valgom – važiuojam ir t. t. Galiausiai liko ~
400 km. Perimu vairavimą, jau temsta ir baigiasi geras kelias, prasideda E8, kur jau kaip ir LT regioninės reikšmės kelias. Sustojam prieš poliarinius ratus, deja, dauguma miega, tad poliaračiu džiaugtis tenka vienam ir dar keliems (tiems, kuriuos spiria gamta). Dar mačiau minimalią pašvaistę. Po kelių km vairas perduodamas Giedriui. Miegas išgaravo likus keliems km iki tikslo, kai mikriuką sumėtė ir įmetė į pusnį. Išgąsčio ir adrenalino buvo daug. Išsivadavome. Toliau vairavau aš. Tiesa, greitai prisistato policija, pamato Giedriaus „promiles“ ir išvažiavo. Gražiai dirba. Atvažiavę į Äkaslompolo ieškom trasų. Jas radę statom palapines ir miegot.

Tęsinys
2013 03 24, sekmadienis

Rytas 6:45 val. Suskamba išjungtas telefonas – žadintuvas veikia bet kada. Ruošiamės – gana greitai, apie 10:30 val. iščiuožiam. Tikslas – namukas už 11 km. Bet prieš tai – geras kalnas. Tad link jo kylame į viršų. Prie paskutinės sankryžos atsiskiria Dovilė ir Akvilė, jos aplink kalną apčiuožia lengvesne trasa.

Užlipame į viršų (lipimas – tiesiogine žodžio prasme, be slidžių). Ten riešutai ir saldainiai, gražus vaizdas. Na va ir nusileidimas. Greitas, gražus. Bet ne visiems lengvas. Giedrius pametė pjūklą. Nusileidome su Andriumi iki punkto, bet kiti negrįžta (ten susitinkame su Dovile ir Akvile). Aš grįžtu atgal į kalną. Sutikau Giedrių ir Gintarę, kurie dar ieškojo pjūklo. Deja, nerado. Su Giedriaus rogėm nusileidžiu aš. O Gintarė vis dar neatvažiuoja. Vėl lipu į viršų. Radau ją prie paskutinio posūkio. Virto, slidžių lazda sulinkusi į C raidę. Atrodytų graudu, bet juokinga. Gerai pavarė! Ištiesinu ir gaunu S raidę. Nusileidžiu su jos rogėm, o ji – paprastai.

Pietūs. Po to dar smagus nusileidimas ~ 3 km ir štai namelis ant vištos kojelės. Mažas, bet jaukus, tad vakaras šiltas.


2013 03 24, sekmadienis
Ugnė

Krikštas geeeras. Bėriai, pirmyn! 8 įkinkyti litovcai porai savaičių (beveik) paliko civilizaciją. Pirmoji diena apsiėjo su smagiais suomiškais santūriais kalniukais. Palikau žvaigždžių alėjoj ant kalno savo veido atspaudą, bet bendrom jėgom visas sąstatas sėkmingai nusileido. Tiesa, už tolimesnę kelionės sėkmę dievams paaukojome pjūklą, kuris amžiams atgulė Suomijos sniegynuose.
Laukia 11 dienų šalčio, snigo ir slydžio :)


Tęsinys
Gintarė

Ir kas mane nešė į tą galerą:) ? Tikra autostrada – plačiausias plentas, paruoštas greitaeigiams suomiams, kuriame mes atrodom kaip sunkiasvoriai sunkvežimiai, lenkiami mažų greitų lengvųjų automobiliukų. Į pirmą kalną tenka lipti pėsčiomis, nes slidės beviltiškai slysta atgal. Laimei, tai netrunka amžinai: kažkaip pavyksta atrasti techniką, kaip lipti į tą kalną, o gal ir slidės pasidarė nebe tokios slidžios.

Čiuožiame į Kotamaja. Ties viena iš sankryžų Vaidas sugalvoja, kad tie, kas nori, gali čiuožti į kalną ant raudonos trasos, o kas nenori susilaužyti kaulų – ramiai keliauti toliau tuo pačiu keliu. Dovilė su Akvile pasirenka čiuožti toliau, na o mes visi patraukiame ieškoti nuotykių. Priekyje laukia ilgas ilgas pakilimas, kuris užlipus viską atperka gražiu vaizdu. Giedrius gaudo kadrus, vis aplenkdamas visus. Kartais tenka ir nusiimti slides, o užbaigiam kopti tiesiog pėsčiomis, nes per daug statu. Nusileidimas įspūdingas :) Čiuožiam apačion kaip kas moka, beveik visi griuvinėja, gal tik Andrius su Vaidu mažiau, mat jų slidės su metaliniais kantais ir leidžia geriau stabdyti. Maniškės manęs nelabai klauso, o gal ir nesu tokia jau gera čiuožėja, ypač su rogutėm: ne kartą tenka išbandyti ir suomiškų pusnių gylį – sulenda lazda iki rankenos, vienu momentu suomių pora, pamačiusi, kaip kapanojuosi, pasiūlo pagalbą. Įtampa auga, darosi baisu leistis taip greitai, kai slidės nestabdo. Po vieno kritimo ant nosies lazda konvertuojasi į U raidę... Ech, geriau čiuožti mišku, kur sniegas gilus. O ne, pabaigai laukia paskutinis status nusileidimas, bet jį su rogutėm užbaigti atrodo misija neįmanoma. Gerai, kad į pagalbą atskuba Vaidas ir nuleidžia rogutes apačion. Pačiai įsidrąsinus pavyksta sėkmingai nusileisti nuo to paskutinio kalno, tikiuosi jis toks buvo paskutinis... Nors, praėjus adrenalino poveikiui visas šis nuotykis atrodo nebe toks ir baisus, ilgam jį prisiminsiu.


2013 03 25, pirmadienis
Gintarė

Vakarykštės pirtelės mums pasirodė per daug, tad miegojome egzotiškai lauke – Vaido iškastoje sniego duobėje. Rytas puikus – šviečia saulutė, čiulba paukščiai – girdėjome kelis, bet matėme tik vieną, kažkokį vietinį nematytą. Šiandieninis maršrutas driekiasi gražiomis vietomis per pelkes. Iščiuožėme iš autostrados ir įšokome į sniego motociklų trasą. Dar matėm šunų kinkinių traukiamas roges – lojimas girdėjosi iš tolo. Na o kalbant apie trasą, čiuožti – tikras iššūkis: daug kalvelių, kurios slidžios kaip velnias ir traukia roges atgal – taip ir čiuožiam: noo, trukt, noo, trukt... Ta proga ėmiau ir išmokau lipti į kalveles eglute – pagaliau!


2013 03 25 (22:30 val.)
Vaidas

2-a žygio diena, ~ 19 km

Iščiuožta 9:40 val. Atčiuožėm 18:30 val. Nakvynė namelyje. Komfortas.

Pirma dienos dalis trasomis normaliomis, antra dalis – trasos, kur tik pravažiuota motociklais, tad realiai eiti iš vienos pusės lengviau, įdomiau, bet kylant į kalną batai (einant) sminga, t. y. lazdos sminga nepataikius į vėžes. Vaizdas: daugiausia miškas su keliomis atviromis vietomis. Gražiausia einant per pelkę, kai atsivėrė geri vaizdai ir kalvas.
Pietūs įdomioje a la kavinėje. Bet prie tos kavinės upės slenkstis, tiltas ir labai labai senas vandens malūnas (žiauriai pirmykštis). Prasidėjo svarstymas (iš pradžių vidinis, po to perkeltas į grupę), kad vertėtų pakeisti maršrutą ir jį perdėlioti taip, kad nesikartotų trasos. Taip pat, kad būtų galima pamatyti šiauriausias kalvas, nes ten, kaip vakar rekomendavo vietinis, labai gražu. Vakare peržiūrėjau žemėlapį, ką galima pakeisti, tai bus matyt, kaip išeis.

Po dienos jaučiausi (ir tikriausiai grupė taip pat) pavargęs. Ypač dakalė paskutinis lipimas į kalną, kur pravažiuota motociklo ir neina daryti „eglutės“. Dirbo rankos. Vakaras ramus namelyje. Deja, dujos balione pasibaigusios, tad sniegas tirpinamas ant primuso ir pečiaus. Užtat yra geri gultai, keli porolono čiužiniai.

Lauke sniego iki klyno, tad iki WC reikėtų čiuožt slidėmis. Oras visą dieną buvo pagal užsakymą: saulė ir minimalus minusas. Nors kai užeidavo debesiukas, iš karto pasidarydavo šalta. Vėjas minimalus, bet šaltas ir žvarbus. Praeitą naktį miegojome sniego duobėje (aš ir Gintarė), šalta pasidarė tik paryčiais, nors ir tai nebuvo kritinis šaltis, Gintarei visada buvo šilta (buvo pasiskolinusi nugaros kailį iš Ugnės). Taip pat aš jai padariau vokelį. Be vokelio miegmaišis liko apačioje. Nežinau, ar dėl to, kad be vokelio, ar dėl to, kad miegojom duobėje (gylis apie 80 cm), visą naktį buvo šilta ir patogu. Paryčiais buvo -13 °C (Ugnės termometras rodė -13,6 °C), t. y. girgždėjo sniegas (čia matavimai atlikti ~7:20 val. ryto). Kėlėmės apie 7 val.

Gintarei dieną sekėsi sunkiai kilti į kalniukus, bet paskutiniame kalne gyrėsi išmokusi lipti eglute. Šaunu. Dar prieš tai sugalvojau galimą slidžių patobulinimą: automatiniai dantukai, padedantys užlipti. Techniškai dar reikės pagalvoti. (Bet įmanoma padaryti – pjezomotorika, radio ar bluetooth ryšys, jungikliai ant lazdos rankenų, dantys prie apkaustų.)

Viskas, miegot. Dovilė, Ugnė jau miega, Justas taip pat, ramus vakaras.


2013 03 26 (19:50 val.), antradienis
Vaidas

Trečia žygio diena. Nueita apie 19 km, pagal planą.

Geras žodis Akvilei, čiombei: iki šiol nebuvo paimtas nė vienas siurpraizas. Mano nuomone tai rodo, kad geras ir pakankamas maistas, plius jis gerai išdėliotas. Šaunu.

Visų savijauta gera, lyg niekas ir neskauda.

Žygio praradimai: pirmą dieną pamestas pjūklas. Aš pamečiau galvos juostą.

Atradimas: vakar Gintarė išmoko lipti „eglute“, šiandien – Akvilė leistis nuo kalno ne vėžėse.

Šiandienos vinis: iš pat ryto buvęs nusileidimas; antras trečias kilometras, status šlaitas, kai reikėjo jau zigzaguoti. Realiai nepatirtis darė savo: Akvilė pametė slidę, Justas – lazdą (gerai, kad po kurio laiko kapstymo rasta). Blogai, kad nusiimamos kuprinės. Žodžiu, ateičiai: reik leistis traversuojant, su visa įranga. Sutvarkyti roges taip, kad būtų kuo mažiau laisvi sukūriukai.

Ėjimas motociklų trasomis turi kelis niuansus: gana lygiame reljefe įrengtos, plačios ir kietos. Minusas – važinėja motociklai, gana monotoniškas ėjimas.

Dovilė iš tikro nėščia!

Pietums vėl per daug lašinių. Kitą sykį geriau imti daugiau geros dešros ir mažiau lašinių. Skilandinė dešra iš viso neskani ir nepraktiška. Geriausia imti dešrą (skanią) ir kumpį.

Oras geras – saulė, vėjas minimalus, ir tai tik vietomis. Oro temperatūra minusinė. (Per pietus -2 °C prie namuko pavėsyje.)

Iščiuožėme apie 8:50 val., atčiuožėm apie 19:30 val. Pietūs vėlai, apie 15–16 val.

Žygis įgauna pagreitį – jau viršijom įprastinę savaitgalio žygelio trukmę. Šiandien daug lipom į viršų, pagrinde „krabo“ stiliumi – tai kaip „eglutė“, tik plačiai išsižergus ir išskleidus rankas. Maloniausia dalis, kad teko leistis ir žemyn. Nuo vieno kalno malonumą rašyčiau kabutėse, kai grupės nusileidimas užtruko gal valandą. O dienos pabaigoje man atsivėrė čakros ir skriejau žemyn net ne vėžėm, o plūgu, kurį išmokti neplanuotai prispyrė aplinkybės.


2013 03 27, trečiadienis
Vaidas

Vieta: Mantyrova hut.

Išėjom apie 9:05 val., atėjom apie 17:30 val., nueita 23,3 km. Nerealu!

Pietūs buvo apie 1 val. (15–16 val.). Apie 12 val. kava + bandelės Torassiepi.

Reljefas lengvas, daug pelkių, maži pakilimai / nusileidimai. Tad realiai greitis didelis. Trumpų sustojimų labai mažai, riešutai liko nesuvalgyti.

Prasidėjo diskusijos apie lašinius, jų naudą ir nenaudą.

Vakare žmonės pradėjo basi per sniegą vaikščiot (iš pradžių Ugnė, dabar Giedrius). Įdomu, ar čia 4-a diena, ar suomiai namelyje taip veikia.

Kavinėje sužinojom, kad autobusų nelabai yra, tad realiai teks slidėmis grįžti į Äkaslompolo. Klausimas išsisprendė. Rytoj, jei geras oras, bandysim lipti į kalveles.

Oras šiandien geras. Iš pradžių lengvai snigo, po to išsigiedrijo ir visą dieną švietė saulė.


2013 03 27 (20:57 val.)
Ugnė

Mūsų nekategorinis žygis jau perkopė pirmąjį trečdalį. Ta proga gavom bonusų: kabakas su kava, tik už 3 €, šviežias sniegas kaip pūkas, kuriuo slidės pačios sliuogia ir kisieliaus su lietuviškom spanguolėm iki soties. Diena, kai atsiranda pirmos pūslės ant kulnų :) Vis dažniau pietų tema tampa čiombės darbas, kuris daugiausia kritikos ir gauna dėl linksniuojamų lašinių. Namely sutikom du suomius, mes kaip tikri lietuviai užgrobėm trobą, o kadangi jie žmonės mandagūs, atsisėdo kampe ir taikiai mums užleido teritoriją. Vakaras komfortiškas, šiltas – užtarnautas poilsis.


2013 03 28, ketvirtadienis
Vaidas

Mes budim. Keliamės 6:00 val. Valgyt padarom apie 7 val. Deja, kol užvirė nešimosi arbata užtrunka, tad išeinam tik apie 9:30 val.

Pirmas etapas aiškus ir paprastas, bet visą laiką kankino dvejonės dėl maršruto. Keli pasirinkimai neduoda ramybės. Didžiausias klausimas: ar lipti į kalną ir eiti viršūnėmis. Deja, pamąsčius ir pamačius realų kalną, pasidaro aišku, kad nepakilsim. Tad sprendimas eiti kaip planuota. Paėjus gabalą kelio vėl manyje mintis eiti iki pat pirties, tai prisideda apie 12–14 km (patikslinsiu vėliau). Tad priėmus sprendimą trąsa pirmą kartą keičiasi. Einam ne į kalną, o beveik lygiu reljefu palei ežerą, tad ėjimas gana paprastas. Po pietų Gintarei nutrynė koją, tad teko soti ir remontuotis. Po kelių remontų perimu jos daiktus, padarau ilgą karavaną iš dviejų rogių + Gintarės kupriakas ant mano rogių. Traukinys kerta per kojas, tad greitis krenta iki minimumo. Eidami dar pasigrožim gamta. Liko 5 km su karavanu. Tad taip po truputį judam ir galiausiai pasiekiam namelį. Pavargę. Gintarei koja geriau atlaikė.

Patikrinau pirtį – karšta, įkaitinta. Likusi grupės dalis jau buvo atėjusi anksčiau, tad išvirė košės, sriubos. Pavalgę nusiprausiame pirtyje.

Čiuožiant, kai jau buvom pavargę, radom atsigerti palikta, po to abrikosų pakelį. Ačiū geriems kompanionams.

Tad išėjom 9:30 val., atėjom apie 20:15–20:30 val., pietavom 15–16 val. Šiandien nučiuožėm 27,9 km. Rekordas, bet jo pakartoti nereikėtų, nes grupė pavargusi. Rytoj pagal planą laisva diena, galėsim atsikėlę vėliau varyti ant kalnų. Čiombė vis dar superinė – nė vieno siurpraizo!

Apturėjau gerą skrydį: nuo kalniuko važiuodamas žemyn (tokių šiandien buvo mažai) slidės užsikirto ir lėkiau tiesiai veidu į samanas, tiksliau į sniegą. Pasirodo prasikirtau viršugalvį.

Tęsinys
Ugnė

Šiandien diena panėšėjo į biatlono etapą – padarėm 27 km ir visai tuo didžiuojamės :) Ėjosi gana lengvai, bepliurpdami aplenkėm piktųjų suomių porelę ir mūsų savivertė dar labiau pakilo! Tiesa, vadus šiek tiek palikom gale, nes Gintarės kojom veikiausiai pabodo eiti. Bet vis tiek, būdami solidarūs, palikom jiems pakeliui vandens butelį, abrikosų, kad kelelis nedulkėtų :) Galų gale nors ir su liežuviais permestais per šoną pasiekėm savo šios dienos tikslą – trobelę ant kalno ir sauną, kurią dar ilgai atsiminsim ne tik žygio metu, bet ir po žygio!


Tęsinys
Gintarė

Man ši diena, tiksliau jos pabaiga, buvo ir sunki, ir savotiškai gera. Žiauriai ir staigiai nutrynė kulną ir visiškai nebegalėjau pačiuožti, nors verk... Gerai, kad šalia buvo Vaidas, kuris mane ir išgelbėjo – perėmė visą mano krovinį, sutvarstėme koją ir buvo galima kad ir negreitai, bet čiuožti pirmyn. Čia jau tikrai – ir džiaugsme, ir varge. Kurį laiką pasikankinusi koja apsiprato ir galėjau netgi pasimėgauti čiuožimu: vaizdai fantastiški, reljefas čiuožiant 5 km iki nakvynės vietos Hannukuru keičiasi – atsirado uolų, pračiuožėme pro vietą, kur susitinka du kalnų masyvai; čia netgi oras pasikeičia – šalčiau, drėgniau, kaip perėjoje. Gamtovaizdis labai gražus, kaip iš kalėdinio atviruko: pračiuožiame, anot Dovilės, galvas nulenkusių berželių laukymę, tamsiųjų eglučių laukymę, man vienas nulinkusių šakų ir sniego darinys priminė spurgą su skylute per vidurį :) Pradėjus temti ir pričiuožę visai netoli iki nakvynės vietos pamatėme artėjantį Giedrių – mūsų išėjo ieškoti! Šaunuoliai, tikri bendražygiai. Nepaminėjau, kad prieš kelis km ant tako radome paliktą vandens butelį, o toliau ir abrikosų normą :) Dar kartą ačiū už rūpestį. Vakaras nerealus – nors atrodė neįmanoma, nes visi buvo labai pavargę po dienos žygio, visgi susiruošėme į sauną, kuri buvo už kokių 500 m stataus kalno, ant kurio buvo mūsų trobelė, apačioje. Mes, merginos, grįžome 23:30 val., bet užtat švarios ir gražios :)


2013 03 29, penktadienis
Andrius

Nuostabus day off'as :) Prasičiūchinom apie 10 val., tik Dovilė anksčiausiai atsibudo ir į trasą pusrytėlius gamint. Ir ką jūs manot – buvo puikūs grikiai su pertekliniais lašiniais. Ilgai nesilaužius išėjom į radialinį į aukščiausią šios vietovės kalniuką. Jėginiai vaizdai, krūvos elnių, puiki šiaurietiška panorama, o visų svarbiausia – karališki pietūs – džiovinti bananai, ananasai, snickeriai, šokoladas, arbata. Pasipleškinom ant viršūnės ir žemyn namo. Panardėm po sniegą, nes su lyguminėm karvinguoti ne kažką :( Išbaidėm krūvą briedžių, sugrįžom į trasą ir pasišvilpaudami parskriejom namo :) Cool diena :) Vakaras tęsiasi šiltoj chatoj su mūsų bendražygiais – jaunaisiais suomiais, kurie mus pavaišino džiovinta veršiena :) Dovilė ir vėl prie puodų :) Laukia kuskusas su veršiena :)


Tęsinys
Vaidas

Laisva diena galutinėje trobelėje. Priekyje kalnynas, plikas, be faunos, už nugaros likęs Pallas kalnynas. Tad keliamės vėliau, tik apie 9 val. Pavalgę aš, Andrius ir Ugnė išėjom į šiaurę. Tikslas – Outtakka kalnas, 723 m. Eidami tikslo link trasa pačiuožiam apie 5 km. Visi varom kaip ant sparnų, be kuprinių, rogių einasi lengvai. Kalnai tik primena apie save, bet kol kas lengvas priminimas.

Praėję tarpeklį išsukam iš trasos vakarų kryptimi. Pakilimas į kalną, lengvas nusileidimas ir praeinam pro vieną tarpeklį. Galiausiai traversuodami užlipam į kalną. Andrius su Ugne lipa greitai, bet prie viršūnės palaukia manęs. Smagu ir miela iš jų pusės. Visi pasiekiam viršūnę. Vaizdas superinis, kurio į foto sudėti neina. Ir šiaip tokių vaizdų jau buvo daug. Tad realiai išėjimas sau, o ne fotikui. Čia vaizdai skirti širdžiai ir atminčiai.

Papietaujam superinius pietus: arbata, džiovinti ananasai (viršplaniniai), bananai, riešutai ir šokoladas ant 3 žmonių. Nerealu!

Po pietų leidžiamės į apačią. Kelis kartus virtau veidu į sniegą (samanas :)). Bet šiaip nusileidimas smagus. Ugnė taip pat gražiai čiuožia. Tad taip praeinam šį kartą tarpeklio viršumi. Traversuojam ir taip iki grįžimo į trasą. Trasoje Ugnė ir Andrius pasipusto slides ir nulekia (gražiai apačioje prie ženklo palaukia manęs). Aš pajaučiu kulnis. Jos visiškai sutrintos, tad galima čiuožt tik tiesiai, bet stabdymas ir lipimas į kalną sukelia skausmą. Tai pajuntu pirmame gerame kalniuke. Veidu į sniegą šalia berželio. Po to vėl atsistojęs greit krentu – čia jau veidu į kietą trasą.

Galiausiai grįžtame. Smagu. Nuėjome apie 20 km pagal tiesiąją. Grįžę į namuką randame suomius. Kitame kambary daug suomių. Apžiūrėjau norvegiškas roges. Kažkaip viskas gana paprasta ir net neypatingai geriau nei mano. „Sevotta“ rogės – suomių. Norvegiškos rogės su lygiagrečia sistema, neturi stabdžių. Apkniedyta su medž. juosta, gražiai pasiūta arba kažkokie gumos profiliai. Medžiaga prikniedyta prie korpuso. Pavažos per visą dugną + priekis + galas.

Su suomiais sužaidėm kortom, žaidimas „šūdas“. Visai įdomus, taktiškas. Pavaišinom juos „Rūtos“ saldainiais. Beje, šiandien ištraukiau savo siurpraizą. Vynas ir saldainiai patiko. Na ką, 1 kg rogėm lengviau.


Tęsinys
Gintarė

Šiandien turėjom laisvą dieną: gydėm kojas, gėrėm kavą ir pliekėm kortom. Vaidas, Andrius ir Ugnė išsiruošė kopti į Outtakka kalną (virš 700 m) ir sėkmingai tai įgyvendino. Na, o mes visą dieną ruošėmės išeiti į lauką, bet tie, kas norėjo, sugebėjo susiruošti tik apie 17 val., ir tarpdury sutiko grįžtančią trijulę. Pasirodo, jiems viskas puikiai sekėsi: be daiktų lipti į kalną daug lengviau, čiuožti taip pat smagiau. Sniegas buvo kietas, tad lipti buvo lengva. Dar matė ant kalno besiganančius šiaurinius elnius – ten sniego sluoksnis nupustytas, tad ir ką ėsti susirasti matyt lengviau. Vėliau iščiuožusieji Akvilė, Giedrius ir Justas taip pat matė tą pačią bandą. Vakare, kai visi jau buvo susirinkę ir pavakarieniavę, Vaidas pagaliau ištraukė Pirmą Siurpraizą per visą žygį – vyno ir saldainių! Pavaišinom ir savo draugus suomius, kurie mus savo ruožtu pavaišino kakava su mėtine „Finlandija“. Nebeprisimenu, kada skaičiavom, kaip atrodo 300 elnių banda, nes Vaidas užsiminė, kad samiai ar lapiai gimusiai dukrai paskiria tokią bandą kaip kraitį; Dovilė rado gerą vaizdinę elnių bandos matavimo priemonę – troleibusą! 3 bandos po 100 elnių gaunasi 3 troleibusai :) Tai štai kokia ta mūsų dniofkė. Pabaigai dar netgi šiaurės pašvaistę matėm, ir dar tokią ryškią, kad nesinorėjo niekur eiti, bet jau darėsi šalta.


Tęsinys
Ugnė

Diena vadinasi „daug visko ir labai fainai“. Ramesnė grupės dalis (Justas, Giedrius, Akvilė, Dovilė, Gintarė) pasiliko saugot namų šilumą, o mes (Vaidas, Ugnė, Andrius) 11 val. iškeliavom kopti į Outtakka viršūnę. Vaizdai daugiau nei nuostabūs. Snieguotos ramiai sumigusios kalvos šaltajam žiemos poilsiui. Pašlaitėm vaikščiojančios šiaurės elnių kaimenės. Nusileidome smagiai su vėjeliu, kai kurie veidu į samanas, po keletą kartų, ir dar beržą apsikabino (Vaidas).


2013 03 29 (23:37 val.)
Justas

Va visi nutilo, o gal jau ir sumigo – galima surašyt savo įspūdžius, kurių kaip per dniofkę daugiau nei užtenka. Vakar bandėm įrodyt, kad smėlis dar nebyra ir padarėm dviejų dienų maršrutą, taip aplenkdami suomius, su kuriais nakvojom praeitoj trobelėj ir turėjom susitikt sekančioj. Taigi nučiuožę apie 28 km atvarėm į vietą, kur yra net trys trobelės. Sauna! Joje nuplovėm 5 dienų prakaitą ir pradėjom bent sau nebesmirdėt, ko nepasakysi apie mūsų trobelę, kurioje gražiai sukabintos lyg Kalėdų dovanų laukiančios mūsų kojinės.

Šįryt miegojom ilgiau nei visada, kiek girdėjosi besitvarkanti Dovilė, bet taip tyliai, kad miegai nesisklaidė, kol nepasigirdo kusačius. Valgėm grikius (pusę lietuviškų, pusę vietinių iš trobos) su (!) spirgais, nors tarėmės, kad šįkart kas norės – dėsis jų atskirai. Kita vertus, šįsyk jie buvo visai skanūs.

Kadangi vakar pavarėm dvigubai ir šiandien numatyta dniofkė, trys išalkę naujų įspūdžių išvarė lipt ant kalnų, o mes penkiese pasilikom pailsėt. Maisto buvo daug, poilsio irgi. Pavargę nuo žaidimo kortomis su Giedriumi prigulėm popietukui ir išsireikalavom, kad prieš miegą Akvilė paskaitytų pasaką. Galų gale ji neatlaikė mūsų zirzimo ir įvykdė viską, ko prašėm – atsisėdo šalia tarp mūsų ir švelniu it seks-linijos, oj ne, tetos Beatos balsu pradėjo skaityt pasaką, kurios pabaigos jau ir nebegirdėjom. Pažadino užsukusios suomės ir sriubos kvapas – vėl laikas pavalgyt. Paskui net su Giedrium diskutavom, ar yra toks daiktas, kurį gavus galima būtų padaryt, kad dabar būtų DAR geriau. Nusprendėme, kad nebent draugė šalia galėtų padaryt laimingesniais.

Neilgai trukus atėjo penkta valanda ir pasirodė pilni įspūdžių bendrakeleiviai. Nusprendėm, kad ir mums metas iškišt nosį laukan ir bent kelis km prasičiuožti. Nuvarėm iki perėjom, nusifotkinom, matėm bandą elnių. Buvo smagu. O grįžus pasitiko vėl garuojantys puodai.

Atvarė suomiai, su kuriais miegojom praeitoj trobelėj. Jie pasakojo, kad toj vietoj, kur turėjom čiuožt, buvo 15 žmonių, o vietos nedaug. Džiaugiamės savo išmintingu sprendimu čiuožt iškart čia.

Vakare prasidėjo siurpraizai – iš anksto atšventėme Velykas su vynu ir saldainiais. Paskui dar ėjom į sauną su suomiais, kur sužinojom, kad suomiška visai ne sausa ir ne tokia karšta. Išėjus atsivėsint danguje pasirodė pačios nuostabiausios šiaurės pašvaistės, besidriekiančios per visą dangų nuo pat šiaurės iki pietų. Va dabar viskas, ką gali įsivaizduot prieš varydamas į šiaurės žygį – stovi garuodamas, išėjęs iš saunos, ir grožiesi šiaurės pašvaiste. Labanakt.


2013 03 30, 20:30 val., šeštadienis
Vaidas

Diena po išeiginės ir pirma diena grįžimui į Alaspompolo (red. past.: turima omenyje Äkaslompolo).

Bloga žinia – Gintarė negali čiuožt, ant kulnų atviros žaizdos. Tad slides užkišame ant rogių ir kulniuoja pėškom. Ugnė paskolino savo superines čiūnes ir bachilus. Bachilai – paimtos kelnių klešnės ir jos prisiūtos prie kroksų pas batsiuvį. Tad gera sistema: kietas padas, neperšlampa, šilta, ilgis virš kelių.

Taigi Gintarė pėškom, aš šalia su slidėmis. Iš jos perėmiau beveik visą maistą, kad jai lengviau būtų. Kai čiuožiam į pakalnę, ji atsisėda ant mano rogių ir varom. Visai gerai, nes geras greitis ir jai nereik kulniuot.

Šiandienos maršrutas buvo apie 16 km. Kilom į perėją, tai pėškom visai geras keliukas. Po to greitas nusileidimas į trobelę Montellinmaja. Tai maža trobelė ir pilna žmonių. Suomiai kepė dešreles, o mes išsitraukėm lašiakų ir pačirškinom and ugnelės. Skanu. Pavaišinom suomius. Dar vienas pakilimas į perėją ir nusileidimas į kt. slėnį, kur namelis Nammalakuru. Atėjome anksti, apie 16 val. Pavalgėm ir išėjom patikrinti kelio per kalnus (tai pėsčiųjų takas). Eiti galima, bet gana sudėtinga. Tad laikysimės užplanuoto kelio ir per perėją leisimės į apačią ir pro kalnų Rytų pusę į Pallas.

Pastebėjimas: dar būnant Hannukuru pastebėjau nuovargį pas Dovilę ir Giedrių. Tai buvo kelios situacijos, kur prasimušė suirzimas ir pavargimas. Bet, manau, reikia leisti pabūti jiems su savimi ir leisti (jei reikės) išsilieti (žr. pagal tai, kaip bus). Dar gerai Andriaus ir kitų humoro jausmas slopina tokius susierzinimus.

Pusryčiams buvo bulvių košė. Bet kai kam trūko, tad kažkodėl vietoj to, kad papildomai gamintis sutaupytą košę, vėl buvo verdama ateities bulvių košė. Tad realiai buvo padaryta nesąmonė, nes suvalgyta ateities dozė. Manau, tai buvo savanaudiškas kelių žmonių poelgis. Yra kam nepatiko ta košė, bet man skani (red. past.: jam gaila, kad ateity jau nebebus skaniosios bulvių košės).

Išėjom 9:30 val., atėjom apie 16 val. Nueita apie 16 km.

Vakare – dainos. Smagu paklausyti (įrašas 21:30 val.).

Su Gintare aptarėm galimybę pagaminti triratį velomobilį (tandemas pagal Dovydėno knygą, JAV modelis) + vaikiškas prikabinamas priedas, kur gali būti pedalai, sujungti su generatoriumi. Tokiu atveju el. variklis + akumai kaip papildomas priedas.


2013 03 31, 21:15 val., sekmadienis
Vaidas

Velykos. Nors nelabai jaučiasi. Kiaušinių nėra (bent jau iki dabar).

Nuėjom taip kaip reikėjo, apie 22,3 km. Pora perėjų.

Pirmoji [perėja] prie nakvynės vietos – trumpas pakilimas ir nusileidimas. Ekstremalus, bet esant Gintarei rogėse labai gerai sekėsi vairuoti. Ji, kai reikėdavo, pristabdydavo. Jėga! Geri nusileidimai. Po to paprastas ėjimas ir kilimas į perėją prie Pallas. Sunkus pakilimas, perėja graži ir pustoma. Gražu ir žiemiška. Nusileidimas paprastas iki Pallas Hotel.

Pallas – kavinė-restoranas. Kas kavos su bandele, kas alaus, o aš ledų. 2 kaušelius vanilinių, jėga! Po to dar puskilometris ir vigvamas, kur pietūs. Po pietų vėl į apačią ir gana spartus ėjimas / čiuožimas. Radom upeliuką, kur Andrius su Akvile sudėtingai prisėmė termosus vandens. Po to ilgas pakilimas. Galiausiai dar po kelių km jau namukas. Izbuška kaip reikiant – maža, ant stogo samanos ir medeliai. Visi netelpame, tad keliese eisim į palapinę, kur šviežias oras, daug vietos.

Oras apsiniaukė, tarpais snigo. Bet temperatūra apie 0 °C (prie viešbučio rodė truputį virš 0 °C). Perėjose labai stiprus vėjas, pūga. Žiauriai gražu.

Vakaro frazė: Ugnė eis miegoti į palapinę, Andrius lieka viduje, tai Ugnės žodžiai – „Pagaliau išsimiegosiu“ 

Pastebėjau, kad po žygio vidurio užsinorėjo alkoholio. Nežinau, kodėl, bet praeitame žygyje buvo panašiai. Dabar vėl yra žmonių, norinčių kažko išgerti.

Ugnė gražiai pasakė, kai žmogus skundžiasi dėl atidarytų durų (durys atidarytos, nes atvira ugnis ir dūmai eina į vidų). Ugnės frazė: „ko jūs inkščiat?“. Gražu.

Ryte atidaviau elementus Giedriaus fotikui. Tikiuosi šviesos užteks.

Išėjome tik apie 10:15 val. Vėlai kėlėmės, nes sukosi laikrodžiai. Tai iš pradžių pasukom ne į tą pusę, tik vėliau suvokėm, kad reik sukti į priekį. Tad automatiškai pietūs vėliau. Į vietą atėjome tik apie 20 val. Dar buvo šviesu, viską susitvarkėme (pastatyta palapinė, atnešta vandens, priskaldyta malkų) dar šviesoje.



2013 04 02, 13:10 val. (rašau už balandžio 1 d.), antradienis
Vaidas

Išėjom iš namuko, Gintarė gali čiuožti. Tad pakilus dar truputį, ilgas nusileidimas. JARIS. Ten kavinė. Bandelė su pienu jėga. Pasukame link ežero, bet ten du keliai. Pasirenkamas ne tas kelias. Po kurio laiko skersavimas per ežerą į reikiamą trasą.

Kavinėje su Andriumi peržiūrėję maršrutą nutarėm nakvoti ant viršūnės Sarkitunturi. Tai turėjo būti palapinė, nors prieš tai buvau nusprendęs daryti šaltą nakvynę palapinėje.

Tad ežerais nukakom iki kalno papėdės. Kopimas be slidžių lengvas. Prieš viršūnę Andrius, Justas, Ugnė nusuko, kur sako radę kelią į palapinę be durų. Likę užkopėm į viršų ir radom stovyklavietę. Laužavietė, malkos ir WC. Nusprendžiau čia nakvoti palapinėse. Penkiavietė palapinė – šūdo gabalas. Vėjas ją laužo ir panašiai. Šiaip ar taip nors ir vėjuota, pavakarieniavom ir sulindom į miegmaišius. Bendras vaizdas nuo viršūnės nuostabus, matosi ir Pallas, ir Yllas kalnynai. Naktis šilta, tik vėjuota, t. y. palapinės skudurai labai stipriai blaškomi triukšmauja. Bet viskas OK, vaizdas ir miegas viršūnėje tai atperka.



2013 04 02, antradienis
Gintarė

Jau tikriausiai po Panoramos ir mes jau miegmaišiuose suštabeliuoti žemyn galva kaip šaukštai, anot Dovilės. Šiandien nakvojome pašiūrėje, iš kurios pasidarėme visai neblogą palapinę: prikabinome pončus nuo lietaus ir gavosi puikus namas. Šalimais teka upelis, prie kurio prieš keletą dienų pietavome eidami į šiaurę, girdisi švelnus vandens čiurlenimas. Ant veido jaučiasi šiandieninių saulės vonių karštis – oda nugairinta, pasipuošusi „pandos“ įdegiu  Atrodo ne pas mane vieną 

Dienelė buvo puiki. Su Akvile mums šiandien daininga nuotaika, tad eidamos užtraukėme keletą dainų – čiuožiant dainuoti seniai nebandžiau, atrodo reiktų dar pasipraktikuoti, kad nereikėtų gaudyti oro. Čiuožėme beveik visą laiką sniego motociklų trasomis, nemažai jų ir sutikome. Taip pat ir šunų kinkinių – iš toli atrodė, kad šunys didesni, o iš arti jie pasirodė gana nedidukai ir žaismingi, gal dėl to, kad jauni. Giedrius šiandien vėl fotografuoja, anot jo vaizdas einant į pietus geresnis, gražiau krenta šešėliai ir žmonių veidai gražiau atrodo. Dovilei šiandien sunkiau čiuožiasi, nors svorio ir nedaug rogėse. Jaučiasi šaltos nakvynės poveikis keliams. Likusi kompanija kaip visada šauni ir linksma. Justas vis dar streikuoja ir nevalgo, nors chalvos per pietus ir vakarienės šį kartą neatsisakė.

Beje, apie vakarienę: Akvilė su Giedrium šiandien pagamino vakarienę su polėkiu: bulvių košę su pakepinta dešra, spirgais ir česnakais – jėga. Plius spanguolių kisielius! O dar Justas ištraukė vietoje siurpraizo, kurį paliko autobusiukyje, zefyriukų – nesveiko, bet skanaus maisto – kuriuos šildėmės ugniakure ir su pasimėgavimu sukirtome. Kalbant apie siurpraizus, tai šiomis dienomis į žygio pabaigą šis reikalas įgavo pagreitį – matyt visi nori kuo greičiau atsikratyti nešamo svorio arba tiesiog Akvilė labai gera čiombė.

Dar vienas geras dalykas, nutikęs šiandien – atrodo įkirtau, ką gi daryti su tom slidžių lazdom! Tiksliau pajutau, kaip reikia teisingai, na bent jau efektyviai, jomis atsispirti taip, kad padėtum sau čiuožti į priekį, ir labai nevargtų rankos, nes iki šiol daugiausia lazdos man buvo lygsvaros laikymo priemonė. Kaip sakoma, geriau vėliau negu niekad  Šia džiugia žinia ir baigiu šios dienos įspūdžius.


2013 04 03, 17:50 val., trečiadienį, apie 2013 balandžio 2 d., antradienį
Vaidas

Ankstyvas rytas ant kalno. Vėjas, saulė iš po debesų išlindo vėlai, tad šildyti nepradėjo laiku. Bet vaizdai šiaip ar taip gražūs. Išsimiegojom gerai, nors ir vėjas nuolat košė. Jis realiai nebuvo didelis (iki 7 m/s), bet ant kalno nuolatos jautėsi. Ryte jis nurimo. Pusryčiai ir ant arklių. Leistis pradėjome motociklų trasomis. Tai labai status nusileidimas, tad teko leistis puriu sniegu.

Akvilės intarpas

Merginoms negražu keiktis (taip sako Vaidas), todėl savo nuomonę apie nusileidimą nuo kalno pasilaikysiu sau.

Smagu, nes slidžių galų nesimato, sniego iki kelių, o statumas geras.

Nusileidus pradedame čiuožt trasa (motociklų) ir taip visą dieną: motovėžės + motovėžės + motovėžės.

Visą dieną pračiuožus trasa jau buvo nusibodę, tad pasiekus Äkasmyli stovyklavietę buvo gera. Oras visą dieną buvo geras, švietė saulė, sniegas čiut į pliusą. Daug žmonių nedegė veidus.

Stovyklavietėje apžiūrėję viską įrengėme nakvynės vietą pavėsinėje. Atvirą sieną uždengėme dviem lietsiaustėmis – užstojo nuo vėjo ir viduje pasidarė šilta.

Visiškai vakare pradėjo snigti. Bet apie 1 val. nakties jau švietė pašvaistės. Miegot nuėjom apie 21:30–22:00 val.

Buvo nueita virš 20 km (motovėžėmis).


Apie 2013 04 03 dieną
Vaidas

Diena prasidėjo saulėtu rytu Äkasmyli pavėsinėje. Apie 7:00 val. jau košė pašauta (karališki pusryčiai: košė + želė + kakava). Valgome dar miegmaišiuose.

Šiaip ar taip tenka keltis ir ruoštis eiti. Šiandien turėjom patekti į namuką, kur nakvojom pirmą kartą (Kutujarvi). Bet prieš tai lankas į Seitakivi. Tad išeinam apie 9:30 val.

Čiuožias neblogai. Bet po kelių km matome atsilikusią Ugnę ir Andrių. Pas Andrių perkrauta dalis mantos. Ugnei skauda ranką ir ji negali jos kelti: viskas į roges ir ant kupros be nieko. Iš Justo gaunamas diržas, tad prie jo segas karabinai. Tokiu būdu ji gali gana gerai eiti.

Priėję ženklą į Seitakivi sukame į bekelę (be mantos). Geras nusileidimas, po to braidymas po sniegą ir galiausiai radom lapių šventą akmenį su euro centais ant viršaus.

Sušokame asilą ir vėl grįžę į kelią čiuožiam tolyn. Ant kampo viešbutis su kavine. Gauname kavos, kakavos, pieno. Na tada lieka tolimesnis čiuožimas. Pora sustojimų: riešutai, datulės.

Galiausiai apie 16 val. pasiekiame namuką.

Nučiuožta apie 16 km (15,7 km). Pradėjo snigti. Čiuožta be pietų pertraukos, tik su užkandžiais. Rytoj į Äkaslompolo.


2013 04 04, ketvirtadienis
Akvilė

Į rytinį budėjimą pažadina anksti bundanti Dovilė, kuri praneša, kad netrukus laikas keltis. Dar trumpas snūstelėjimas ir šeštą valandą, praskleidus nuo nakties ir sniego saugojusį tentą, prasideda diena. Budėjimas lafa – košė išvirta jau iš vakaro. Belieka ją pašildyti, paskaninti, pagaminti kakavą ir iš malūno atnešti želę. Tiekiame pusryčius tiesiai į lovą – chebrai pakanka iškišti galvas ir bent vieną ranką iš miegmaišio. Äkasmylli paliekame pavasarėjantį – kai čia lankėmės prieš savaitę, ledo ir sniego buvo gerokai daugiau.

Čiuožimas po vakarykščio trankymosi motociklų trasom – grynas malonumas. Vėl sutinkam tuntus vienadienių slidinėtojų – grįžtam prie kurorto. Miškas panašus kaip Lietuvoje, tad čiuožiam nežioplinėdami. Vaido pažadas pakultūrint ištesėtas. Pasukę gilyn į mišką randame apeigų vietą su akmenimis (tikėjomės Puntuko, bet netraukė net iki Puntuko brolio). Suteikiame šiai vietai naują prasmę – sušokame asilą nenusiėmę slidžių!

O pavakare, kaip tikram šiaurės žygy , šilta trobelė, už lango krintantis sniegas, ant laktų – lūžę draugai, neatskiriama žygio dalimi tapęs kojinių aromatas, diskusijos apie būsimas miegojimo vietas ir kortuotojų būrelio aistros žaidžiant žaidimą, kurio padorusis pavadinimas „Metras“.

Kai kurios žygio akimirkos

Akvilė: Nepamiršk įdėti razinų į kisielių
Vaidas: Dar ko, kam dėti visokias šiukšles?
(kažkas): Baikit juokint, negaliu miegoti. Pagalvė dreba (t. y. Vaidas)
Dovilė: Jeigu pagalvė purtosi, ją reik naudoti kaip vibratorių.
Vaidas: Aš visai neprieštaraučiau!
Kisielių maišydamas Justas: Baikit juokint, nes man snargliai teka, aš per nosį kvėpuoju (bet kisieliui labai nepakenks).

Vaidas: KAS TAU YRA?? AR TAU VISKAS GERAI??????

- Po kiek meduolių galima paimti?
- Po vieną.
- Nieko nežinau, aš savo tris jau paėmiau!

Andrius: Aš iš kaimo, barakudų nepažįstu.

Neatsimenu: kas kalbėjosi, bet pokalbis toks:
- O jūs matėt tą filmą?... (norėtų tęsti)
- Ne, nematėm.

Diedukas suomis Äkasmyllyje Akvilei ir Giedriui:

- There are two things that you must have with you in Lapland – money and toilet paper!


Trečiadienis (balandžio kažkelinta)
Vienarankis Džo (Ugnė)

Na ką, paskutinės žygio pasimėgavimo dienos. Kadangi galioja vado draudimas skųstis viešoj erdvėj, pasiskųsiu metrašty :). Nakvynė buvo superinė, vaizdelis už borto turėjo būti geras. Trisienė pavėsinė, ant priekio prikabinti kažkokie skudurai (pončai nuo vėjo), ant žemės pamėtyta tai puodų, tai šiaip kokių daiktų. Kaip Akvilė sakė kelionės pradžioj „kuo turistai skiriasi nuo bomžo – kartais nieko“ – štai ir ekranizacija. Kadangi mano dalys pradėjo byrėti, Andrius pasiėmė dalį mano svorio. Negaliu sakyti, kad be šmutkių buvo čiuožti blogiau :) Šiaip ar taip vadui respektas už rūpestį, nuvarytų arklių vis dėl to nenušauna :). Apie vidudienį dar užsukom į kaboką, kurių tokios kategorijos žygiuose praleisti nevalia ir gavom kakavos už pigiai, tiesa be spurgų :( .
Pamarinę laiką kaboke, nusliuožėm toliau. Tiesa, pamiršau, dar aplankėm kažkokią karo apeigų vietą. Ir nors Vaidas vis jautė kažkokią energiją iš aukščiau, bridę per sniegą radom kažkokį akmenuką. Matyt, seniau buvo labai karingi ir juos net akmenukai įkvėpdavo karo žygiam.
Po keleto valandų – home, sweet home – grįžom į pirmą ir pačią jaukiausią trobelę, kas numigo, kas pasnaudė, kas „snarglienės“ (kisieliaus) išgėrė. Žodžiu smagiai pažvygaudami apie 23:30:15 sumigom.


2013 04 05 00:50 val. apie 2013 04 04 dieną
Vaidas

Paskutinė žygio diena. Puikus miegas palapinėje su Gintare. Rytas prasidėjo vėliau, budintys (Ugnė, Justas) kėlėsi tik apie 07.30 val. Tad kol susikuitėm, išėjom apie 11.30 val.
Prieš išeinant apie dešimt minučių pozavome bendrai nuotraukai, bet fotikas užšalęs neveikė.
Dovilė po vakarykščio pleistro krapštymo nuo kulno ėjo pėsčiomis su Ugnės čiūnėmis ir bahilais. Ugnės svorio dalis atiteko man, nes ranka vis dar negalavo. Čiuožimo nedaug, apie 10 km iki Äkasompolo. Be to, lengva trasa: daug čiuožimo lygiu upės paviršiumi, keli pakilimai ir nusileidimai.
Busiką pasiekėm apie 14 val. Maisto likučiai toliau dorojami per pietus, po to sukrauname daiktus. (Juos krauti likau aš ir mano ištikima žmona Gintarė.) Kiti neiškentė, dar valgant pietus, kaip vilkai dairosi į mišką, dairėsi į supermarketą. Nurūko neatsisukdami. Sukrovę daiktus (kuriuos vėliau teko perkrauti), mes taip pat nuėjome į pardę. Greitas maisto ir lauktuvių užsipirkimas.
Po to jau pirtis. Viešbutis „Äkas hotel“ turi visko, ko reikia: moterų ir vyrų saunas, dušus, baseiną, barą. Tad tokia tvarka ir ilsėjomės: dušas – pirtis – baseinas – baras (vakarienė).
Iš Äkaslompolo išvažiavome apie 22 val. Pora valandų važiavimo ir pakelės aikštelėje statome palapinę – miegot.

Dar apie pokyčius po pirties: merginos ir moterys virto gražiomis žmonomis (Gintarė) ir merginomis. Savaitė be patogumų stipriai keičia žmones. O po to jie atvirsta į tai, kas atrodo taip įprasta kasdien. Tik po tokių transformacijų supranti, kokios jos gražios kiekvieną diena ir kaip svarbu tą grožį įžvelgti, pastebėti ir puoselėti.

Maisto liko nedaug: tik lašiniai, dešros ir kitos mėsos :) Deja, iki žygio galo visa tai teko tempti man.


Balandžio 5 d., automobilyje
Gintarė

Rašau už vakar dieną, nes vakar po visų įspūdžių nebuvo jėgų rašyti. Kadangi apie maršrutą parašė Vaidas, nesikartosiu. Paskutinę trasą nučiuožėme greitai ir lengvai, oras nuostabus, darosi gaila, kad atostogos jau baigiasi. Bet užtat kokia ta pabaiga! Jau vien apie sauną, kurios nekantriai laukėme, būtų galima parašyti dėkingumo odę vandens ir suomiškos saunos dievams :) Šį kartą nereikėjo niekur skubėti, tad mes, merginos, galėjome pasimėgauti visomis procedūros – tikras kaifas! Vienintelis dalykas, kurio neišbandėme, tai – bendras baseinas su povandeninėmis srovėmis ir vandens kaskada – girdėjome, kad vaikinai ten praleido nemažai laiko ir 100-tu procentų išnaudojo visus saunos privalumus. Mūsų patarimas tiems, kas ketina keliauti į Suomiją žiemą – pasiimkite maudymosi kostiumėlius, nepakenktų ir pirties kepurė. Po pirties – vakarienė viešbučio kavinėje, alus, radom net stalo žaidimų. Atrodo šis viešbutis (Äkas Hotel) gana populiarus, nes kaip tik tą vakarą turėjo koncertuoti kažkokia grupė, kuri mūsų vakarienės metu repetavo; rinkosi žmonės, bilietas į koncertą – berods 26 Eur. Taip ir prabėgo tos kelios auksinės valandos iki išvažiavimo – nuovargis po saunos, susitikimas su visais kavinėje vėl atvirtus baltais žmonėmis, džiaugsmas dėl įveiktų km ir pamatytų vaizdų, patobulintų slidinėjimo įspūdžių.

Už gerai pavykusį žygį didele dalimi turėtume dėkoti orų dievams, kurie nepagailėjo saulėtų dienų, įspūdingai šiaurės pašvaistei, kuri nepasikuklino ir mums pasirodė; Vaidui, kuris kaip tikras vadas visais rūpinosi ir tryško optimizmu bei gera nuotaika; mūsų šauniems vaikinams: etatiniam budinčiajam Andriui, visus užkrečiančiam gera nuotaika, visada skubančiam į pagalbą ir apskritai labai komandiškam piliečiu: būsimajam budistų vienuoliui Justui, turinčiam greitas kojas ir įkraunamą saulės baterijomis (tikras džiaugsmas bendražygiams, nes lieka daugiau maisto per pietus :)) ir puikaus apetito bei „teisingo“ bliūdelio šeimininkui Meškai-Giedriui, kuris iš žygio grįžta patobulinęs savo kulinarinius sugebėjimus – matyt budėjimas su čiombe Akvile daro savo; taip pat merginoms: skambaus juoko ir eiklių kojų savininkei Ugnei, kuriai visi vis bandė pasunkinti žygį ir pakelti jo kategoriją, kad nebūtų per lengvas – kaip ir priklauso lenktyniniams žirgams; puikiajai čiombei ir akinančios šypsenos savininkei Akvilei, kuri savo nelengvą pareigą įvykdė su kaupu – nieko netrūko ir net siurpraizų kelias dienas dėl to niekas netraukė :); mūsų vaikštančiai enciklopedijai Dovilei, kurios tiesus būdas bei aštrus protas papuoštų bet kurią kompaniją; na ir man, šio žygio metraštininkei – ir aš su jumis buvau, alų midų gėriau, kiek galėjau, visus įspūdžius į šiuos lapus sudėjau Tikiuosi dar susitiksime kituose žygiuose!