Kalėdojimas '14

Laikas: 2014-12 - 26-27
Vieta: Širvintų rajonas
Dalyviai: Senis Kalėda (Jonas), briedis (Ieva), garnys (Julija), čigonka (Akvilė), kiškis (Nomeda), pelė (Giedrius), Jonas (Pagelba)

Kalėdojimas – viena smagesnių ąžuolietiškų tradicijų, kurią galima sėkmingai išpildyti, esant dideliam išeiginių dienų skaičiui. Taip ir šlovingais 2014-ais, po šventinio pasibuvimo su šeima ir artimaisiais, nešini gausiais likučiais nuo kalėdinio stalo, antrąją Kalėdų dieną susirinkom į Julijos draugų Jono ir Ievos sodybą Širvintų rajone.

Šiaip dėl bendros informacijos turiu pasakyti, kad Joną Nr. 1 (Julijos bičiulis) prietemoj būtų galima lengvai supainioti su Jonu Nr. 2 (Pagelba). Jei kada Širvintų rajone užmatysite beveik Joną, tik kažkuo ne Joną, tai žinokit, kad ten irgi Jonas, nors ir ne Jonas (Pagelba).

Šventiškai džiuginti ir sveikinti išsiruošėme į kaimą, kurio pavadinimo, deja, jau nebeatsimenu. Kaip ir dera etnografiniam kaimui, jis pasižymėjo nurimusiu gyvenimo ritmu ir kukliu gyventojų kiekiu. O ir duris atvėrusieji buvo labai nedrąsūs: tarpdury priimdavo sveikinimus ir iš netikėtumo pamiršdavo, kaip su svečiais reikia elgtis. Bet mes vis vien dūdmaišiu dūdavom, kalėdines dainas dainavom, šokt kvietėm, linkėjom viso ko geriausio, o čigonka visiems siūlė traukt po kortą iš kaladės ir būrė poringus ir sėkmingus metus..

Po kurio laiko supratome, kad daugiau skanėstų išdalinome, nei gavome, ir pradėjome kartotis reiklesnių dainų tekstus („mes pažįstam šeimininką, kur svečių nemyli...“) Bet jų nereikia, kai duris atidaro tas, kuris svečius myli. Vienas vyriškis iškart pakvietė į namus, pasipasakojo, kaip gyvena, leidosi šokdinamas, labai džiaugėsi mūsų apsilankymu. Netrukus ir kitoj troboj mūsų dainos buvo išklausytos, gal kiek santūresnio vyriškio, bet gerai išauklėto: davė mums lašinių gabalą!

Dainas išdainavę, visą kaimą apėję, grįžom į sodybą vakaroti. Įmantri pirtis (per sienas vėjas pučia) – užskaityta. Liaudiški šokiai – užskaityta. Vaidinimai ir spėlionės – užskaityta. Rytinė Giedriaus kiaušinienė – labai užskaityta! Išpampusi pelė, kažkaip įlindusi pro butelio siaurą kakliuką ir limonade užbaigusi savo dienas – užsk… Na, ne visų :) Jautresnės dūšios į šį naminį gyvūną nė žiūrėt negalėjo, bet šeimininkai nusprendė ir toliau dėl pelės buvimo butelyje nieko nedaryti ir leisti jai netrukdomai toliau marinuotis.

Antrąją dieną leidomės į žygelį po apylinkes. Čia reiktų išskirti kelis įdomesnius įvykius: miško darbininkų nurodytą kelią, kuris netikėtai baigėsi; gal kiek be reikalo, bet juokingai (šokant per upelį) sušlapusią Jono Nr. 1 koją; labai gražų akmenį Moką; kokybiško ledo radybas.

O dar vienas dalykas, kurį rašau pabaigoje, bet jis tikrai ne paskutinis pagal savo gerumą – čia radome žiemą. Gal nelabai rimtą, gal nelabai šaltą, bet vis vien.. Žiemą :)

Akvilė