Plaukiam Jiesia

Laikas: 2014-03-22
Vieta: Išlaužas - Vytauto bažnyčia
Dalyviai: Paulius L., Paulius K., Justinas B. su sese Viktorija ir draugai

Garuojanti arbatos, kavos dūmelio gysla raitosi kildama nuo puodelių, ir užimdama erdvę, žadina kiekvieną keliauninką. Įžanginis ryto apšilimas atliktas. Visi ratuoti, batuoti susivažiuojam, susieinam vienon krūvon prie dizaino fakulteto. Ryto apšilimą tęsdami judame rūsin prigriebti tris baidares, mat susirinkom šešiese. Baidarės vartosi nuo šono ant šono, kol galiausiai atranda tinkamas povyzas ant automobilių stogų. Judame! Maršrutas konkretus: Kaunas – Išlaužas. Kas tingulio pagauti ar laike netilpę susitepti sumuštinių - traukia parduotuvėn Išlauže. Pasipildę atsargomis traukiam pakuotis upėn su visai daiktais. Rytas ramus, kiek niaukstosi, bet ramu, šilta vėsa ima viršų ir tiesiog kviečia plaukti. Neatsispiriam ir jau iriamės. Nespėjus sudrėkinti irklų lipam krantan. Pirmoji išvarta puikiai pabrėžia, kad Jiesia bus paruošus dar ne vieną siurprizą. Per kliuksintį paupio paklotą tempiam baidares, kiek kairiau palydintys ne pirmos jaunystės kapinaičių kryželiai, dešiniau - Išlaužo tvenkiniai (kuriais, manyta, teks plaukti). Mes vėl upėje, varvantis nuo irklų, tekantis rankovėmis, čiurlenantis, besisunkiantis, garuojantis vanduo nešaldo. Akį į mus užmeta saulutė. Plaukiam ramiai šalia tvenkinių, mokomės vairuoti, irkluoti. Mūsų gretose dvi moteriškės, viena jų baidarėje pirmą kartą (vėliau viltasi, jog nepaskutinį). Ramų plaukimą maino išvartų, nuogriuvų, nuošliaužų slėniai, tai ramesni, tai aikštingesni. Nardom tarp rastų, po rastais, keliamės virš jų, skrodžiam kiaurai šakų sąnašas, raižom upės paviršių ne ką prasčiau nei vasarą kregždės. Plaukimas lėtas. Ne kartą tenka lipti krantan, temptis baidares.

Laipinamės krantan upės kilpos išpraustam iškyšulį. Traukiam pietus. Ilsimės. Tarp kojų ropinėja žiemos stingulio nepamiršusios varlės, akį džiugina žibučių šlaitai, nudūzgia viena kita kamanė, saulė jau visai išsišiepusi šildo šoną priversdama viena kitą, ir rūbą nusimesti. Pasistiprinę traukiam kovoti su upe. Pirmoji kelionės dalis lėta, reikia spartinti tempą. Vienur kitur įstringam rimčiau, demonstruojam išradingumą įveikdami kliūtis. Ar pirmas kartas baidarėje, ar upės valia, bet viena baidarė šlapia ir viduje. Semtas vanduo per šoną, ne kad trūko, kad linksmiau būtų. Rimtų veidų baidarėje nepasigesta net ir tada, kai baidarė antrusyk prisipildė lig pusės. Rūbų atsargos ramino, o upės vanduo, pavasariškai šiltas, kaulų nelaužė.

Prieš akis kylą dideli ir didesni skardžiai. Akį rėžia jų statumas, didingumas. Akį patraukia stirnos, čia pat, prieš baidares, sugalvojusios kirsti upę, ir akių nenuleidusi pelėda, tupinti galiūno ąžuolo viršūnėje; nepalieka abejingų žibučių šlaitai, užsibuvojusio ledo lakštai, meškeriotojų plūdės, tiltai ir po jais kriokiantys kriokliai.. Tiltų plaukiant Jiesia buvo, ir buvo matyt pakankamai, kad skaičius kažkur imtas ir užmirštas. Vyrų dvejetas vieną tiltą ir jo krioklį kirto sėkmingai, likusius įveikinėti teko tempiant baidares į aukštus šlaitus, čia neapsieita be techninio išradingumo - irklavimo bėgiais. Artėjant upės žiotims plaukimas kiek ramesnis, baidarę stuksena vienas kitas akmuo, kyla mažų, šlaituose it nykštukų pritūpusių namelių stogai, pasisveikinti su nepažįstamaisiais sugalvoja šunys. Saulė jau linksta į horizontą, vėjas, pamiršęs savo darbą ilsisi. Išplaukiam į Nemuną. Visą kelia kiek atsilikinėjusi pora išsiveržus į priekį vos pastebima raibuliuojančio vandens paviršiuje, besimainančiam su horizontu. Kovoti su Jiesia pasirodo buvo lengviau, jos kelti iššūkiai artino keliauninkus, reikalavo komandinio darbo. Didelis ir lėtas Nemunas atrodė begalinis, iriesi, o, rodos - nė krust.

Laipinamės už Aleksoto tilto, prie Vytauto Didžiojo bažnyčios esančio nusileidimo laiptais į Nemuną. Išsiveržusi pora nuplaukė kažkur toliau. Pagaliau, atokvėpis. Prasideda sumuštinių likučių naikinimas. Benaikinant sumuštinius, baidarę vilkdama, pievomis grįžta pora, kuriai matyt nepakako visos dienos plaukimo. Toliau seka baidarių tvarkymas. Vyrai važiuoja mašinų. Čia pat vietoj persirenginėjam. Kuopiamės, išmetinėjam šiukšles. Neužilgo pasirodo vyrai. Rangom baidares ant mašinų. Atsisveikinę su keliais bendraminčiais traukiame į Ąžuolų rūsį. Visą dieną plaukus, laikas tiesiog lekia nesustabdomai greit. Baidarės rūsy, visi patenkinti. Spaudžiam dešines vieni kitiems, atsisveikinam iki kitų kartų, skirstomės. Kaip tikras vadas, Lokys parveža vieną porą namo. Gražus vakaro akcentas, jog taurūs ne tik girių ąžuolai.

Garuojanti arbatos, kavos dūmelio gysla, rašydama ore savą istoriją, užbaigia dieną.


Justinas Bartaševičius