Pajūrinis dviratinis

Laikas: 2014 - 09 – 6-7
Vieta: Pajūris
Dalyviai: Tomas, Rasa, Giedrus

O taip – pamenu lyg tai būtų buvę prieš savaitę - susirinkome Rasa, Giedrus ir aš važiuoti i pajūrį. Tų dviejų įspūdžiai po Ukrainos dar tokie gyvi, kad galite mane irgi drąsiai rašyti į dalyvių sąrašą - viską jau žinau, kur ten mes buvom, kur kas ledais vaišino, bet šis pasakojimas ne apie tai.

Dviračius nusiėmėm Doviluose, miestelyje už Gargždų. Kol chebra nežinia kuo užsiminėja, nusiperku vietinę Gargždų „Bangą“. Nes rytas su popieriniu laikraščiu jau savaime prabangos elementas, o su vietiniu savivaldybės dienraščiu - tai jau gėris. Nes jei atsiverti „Delfi“ ar kokį „Rytą“ nusiperki - tai tik ir skaitai: tą nušovė, tą pavogė, tas dingo. O va, Gargždų „Bangoj“ viskas kitaip - kaip prie jūros. Pozityvas kiekvienam straipsny: tai va antraštė „Nuostabus laimikis“, o va „Puiki šventė“, net apie jogos kursus Doviluose rytais pusę devynių darbo dienom ir apie tuos vien tik gerai, ir niekas ten nieko neišprievartavo ir prisigėręs neužmušė.

Bet mes, didmiesčių gyventojai, žinom, kad po gražiomis antraštėmis slepiasi liūdna realybė arba bent alkoholizmas, pridengtas buities skurdu - ne kitaip yra ir šį kartą. Nes bepučiant nulūžta dviračio ventilis - ir kas, kad darbo dienom rytais čia vyksta jogos kursai, o laimikis puikus - viskas susiknisa nuo pat ryto, nes Giedriaus atsarginė kamera netinka manajam ratlankiui. Žygio pradžia atšaukiama ir važiuojam ieškoti dviračio parduotuvės.

Aišku, kai visame pasaulyje toks bardakas, visi visus prievartauja, Donecke bombos krenta, tai kur čia Gargžduose rasi tą parduotuvę: blaškomės ten, kitur, bet niekur nėra mano dviračiui kamerų - vietiniai bevitiškai skėsčioja rankomis. Kaip ir laikas būtų nuliūsti, bet vėl pozityvas paima viršų, susisuka dangiškieji varžteliai ir žiūriu: nežinomas numeris skambina. Balsas sako: čia jums iš dviračių parduotuvės skambina..

Oho, galvoju, kas per marketingo aparatai čia sukas, bet kaip didmiesčio gyventojas, gimęs augęs Marijampolėj, žinau, kad grožis būna tik dirbtinis, plastmasinis ir dar kainuoja - tad greitai išsiaiškinu, kad čia visai ne stebuklas, o šiaip, žmonės man visai ne gėrio norėdami skambina, o kažkokiam tolimajam Vilniuj sutvarkė pedalus ir galiu atvažiuoti pasiimti.

Bet nepamirškim, kad mūsų realybė ir semiotinė erdvė yra pajūrys - tad maunam į Klaipėdą, nusiperkam kameras ir šį kartą žygį bandome pradėti nuo Agluonėlių. Gėda sakyti, bet jau net ir po pietų: pavalgom vietinėj kavinėj, kur maistas tikrai super ir joks Užkanis, ir joks kitas maisto kritikas neapsilankys, nes tiesiog nėra ką blogo parašyti. Agluonėliuose aplankom etnografinę sodybą, už jų - Vanagų kapinaites. Kas įdomu, tai man rodos, kad kitur krikštai Pamario krašte rodos būna mediniai, o čia jie betoniniai. Taip pat nuo Vanagų kilus Ieva Simonaitytė, ir jie - apylinkių gyventojai sako - ir buvo Šimonių prototipais.

Gaila, kad Ieva nieko apie dviračius nerašė, tai visi ir taip žinotume, kad keliukai šiame krašte smagūs, asfaltuoti, o jei ir pasitaiko koks žvyrkelis, tai ir jis dažniausiai būna puikus. Dažną apsilankiusį šiame krašte užvaldo du žodžiai: Marios ir Pamarys, ir jeigu jam tenka minti pedalus, brūžina tą patį ratą - Klaipėda, Nida, Kintai - tai yra puiku, bet reikia nepamiršti, kad šiame krašte teka dvi upelės: Vieviržas ir Ašva, prie kurių lietuviai mėgo kurtis (kad lietuviai, o ne kuršiai byloja vietinės įkapės su antsmilkiniais – pasirodo, tai vienas iš senovės lietuvių skiriamųjų bruožų, pasak archeologų - nes tik jie smilkinius taip saugojo).

Aplankome Skomantų, Vyskupiškių piliakalnius. Prie pastorojo labai draugiška šeima gyvena. Papasakoja, kad tas liepas ant Vieviržo kranto, tai jų senelis iš Amerikos prieš šimtą trisdešimt metų grįžęs, nusipirkęs šią žemę, pasodino. Dabar piliakalnis ir jaunesniais medžiais apaugęs, o kažkada buvusi aikštelė - kaimo šokiai vykdavo. Bando apkirsti tuos medžius, bet nespėja - nukerti, nespėji apsidairyti, dvidešimt metų pralekia, o jų vėl priauga - taip greitai laikas eina! Taip pat verta paeiti Vieviržo pakrante žemyn - atsiveria graži panorama, ir nuo sodybos aukštyn (ant šlaito, nereikia leistis žemyn) paieškoti kapinaičių. Jaukios labai.

Toliau jau truputį bekelės, beieškant Vyskupiškių vandens malūno. Dviračius tenka persinešti per brastą. Malūnas dabar atstatinėjamas - kaimo turizmo sodyba ar šiaip žmonės ruošiasi gyventi - bet kol neužlopė sienose skylių, viduj matomi išlikę įrengimai.

Vakaras persekioti ima ties Vieviržėnais. Tad ten tik apsiperkam ir maunam už Švėksnos prie žvėryno pamiegot. Ryte aplankom Švėkšną. Gražus miestelis, išpuoštas, rodos, Pliaterių: Vila Genowefa, parkas, bažnyčia - tikrai verta pamatyti. Juolab, kad noras puošti, palikti kažką neišblėsęs iki šių dienų. Už miestelio, ten, kur kažkada būriavosi 1860-ųjų sukilimo pulkai, taip pat uždarydavo stovėjusiam kluone vežamus žmones, pastatytas naujas puiklus paminklas. Na toks nebanalus – vis tik auksakalio darbas.

Po to kelias jau link juros - prasideda lygumos – rodos, ties Saugom kertam buvusią Mažosios Lietuvos ribą: pasikeičia kaimų architektūra, kapinėse - antkapiai. Musėt ir tikyba: kapinėse atsiranda užrašai apie laikomas pamaldas – manding, tai būdinga protestantams. Reljefas galutiniai išsilygina ir tampa lygus kaip stalas (jeigu išsitrauktute GPS, jis, tikėtina, rodytų, kad esate žemiau jūros lygio), keliukai susiaurėja, apsupa jaukios alėjos - pats tas romantiškai paminti. Sakūčiuose, kalbama, pati geriausia rūkyta žuvis - bet tikriausiai jau jūreiviški prietarai pradeda veikti. Rūkina, dirba, net dūmai kyla, bet sekmadieniais nepardavinėja.

Nuo Sakūčių i Priekulę. Kitas jaukus miestelis. Yra puikus Simonaitytės muziejus. Teko būti, labai idomiai papasakoja – ne tik apie pačią rašytoją, bet ir apie tarpukario ir pokario Lietuvą. Bet mus jau spaudžia laikas, tai daug nesidairom ir atgal į Agluonėlius.

Čia gal puskilometriui likus iki automobilio sprogsta kamera. Kol keičiu, chebra sulaksto iki automobilio - tad nelabai ką prarandame. Užsikeliam dvirkas ir maunam i Klaipėdą. Prie naujosios perkėlos.

Ten sutinkam Edą, Akvą, Ievą ir Jolitą - buvo planų kartu važiuoti ir vis derinom kada ir kur susitiksim, bet galiausiai paprastai ir įtikinamai įrodėm, kad pasaulis apvalus: važiuoji važiuoji ir anksčiau susitinki.

Bet jie jau traukia namo, o mes - prie jūros. Prasiminam keliuku link Nidos. Gal kad visi po vasaros kalnų - kilometrai lengvai slysta, šnara pakely pušelės. Stojam prie jūros. Vanduo šiltas, saulė skaisti. Rasa kažkur toli nulekia pasimaudyti viena nuo vyriškų akių, ir jeigu galėtai ją įžiūrėti, galėtai sakyti: tobulas jūros paveikslas. Po to gręžiamės atgalios i kopgalį. Ties senąja perkėla išsimušam i Kuršmarių krantą. Uostu plaukia didžiulis laivas - mes jį kartais pavejam, kartais jis mus pralenkia - taip lenktyniaudami lekiam, kol krantą pakeičia molas, bet ir jis baigias, tad galiausiai laivas laimi ir išplaukia vienas į jūrą.

Po to apsisuksim ir grįšim iki automobilio, lėksim tamsoje skersai visą Lietuvą namo.

O dabar – aplink, be mūsų, nė gyvos dvasios. Dega dangus, guli be žado išvargus jūra, į debesis leidžias saulė: dienos, savaitgalio, vasaros ir žygio pabaiga.


Tomas Kukis