|
Veidai į miško pusę ir takelis naujai pramintas
Laikas: 2014 -11 - 21-23 Vieta: Eko troba, Žarėnai Dalyviai: Paulius Lokys, Jurgis, Justina, dar prisidėjo Ringaudas, Kipsas ir Justas
Nusprendėm išvykti penktadienį po visų darbų, taigi jau pradėjus vakarėti susiruošėm link Eko trobos. Buvom trise: aš, Jurgis ir Paulius. Po ilgos kelionės atvykom į Eko trobą. Kadangi aš čia pirmą sykį, tai troba tikrai pasirodė įdomi - gali pamatyt įvairių dalykų, tai lempą-būgną, tai didžiulį vinilinių plokštelių rinkinį, daug įvairių įdomių smulkių daiktų. Kaip kad Lokys sakė: meniška vieta. Iš tiesų tikrai įdomi vieta, nors yra ir daug ką pataisyti.
Taigi atvykom, pradėjom po truputį tvarkytis, kurt krosnį, ruošt valgį. Jaukiai įsitaisę ir pavalgę šnekėjomės, skaitėm Erlicko pasakojimus ir taip sužinojom apie traukinio sindromą. Mums jau nuėjus miegoti, į trobą su dviračiu atmynė Ringaudas. Miegoti nuėjom gana vėlai, tad kitą dieną nebuvom labai ankstyvi. Pasistiprinę patraukėm į Eko trobos apylinkes. Norėjom surasti kelis bunkerius, tačiau nelabai sekėsi tai padaryti. Nepaisant to, smagiai pasivaikščiojom, Lokys dar sugalvojo susukti trumpametražį filmą, kuris išėjo tikrai neblogai! Patraukėm bunkerio link, tik kelias vedė per upelį. Kadangi upelis buvo gana platus, o mano kojos trumpos, tai vyrai upelį peršoko, o man beliko viena išeitis - nusimaut batus ir bristi per upelį. Gan sunkiai sekėsi tai padaryti, nes vieta buvo laaabai klampi. Galiausiai perbridau upelį, bet dėl to dėkoju mano bendražygiams. Nors kojos šiek tiek pašalo, bet žygis tik dar įsimintinesnis tapo.
Radom Dievo krėslo kalną, kuriame kadaise stovėjo bažnyčia ir trumpam užlipom ant jo. Bunkerio, deja, tą dieną taip ir neradom. Tačiau mus rado nežinia iš kur atsiradęs, matyt pasimetęs šuo - toks stambus, didelis. Ir pradėjo mus sekti ir taip sekė iki pat trobos. Čia mes jam paruošėm nedidelį guolį, vėliau dar ir sumaitinom užlikusius pusryčius. Toliau jaukiai įsitaisėm ir leidom laiką besišnekučiuodami. Ringaudas išvyko, bet vėliau prie mūsų prisijungė Kipsas su Justu - taip pat atmynė savo portabiliais šauniais dviratukais. Pokalbiai užsitęsė ilgai, bet galiausiai jau po vidurnakčio nuėjome miegoti. Šuo taip pat neblogai pamiegojo - jo knarkimas turbūt buvo garsiausias iš visų. Kitą dieną jau su mašina nusprendėm visgi nuvažiuoti ir aplankyti bunkerį. Suradus bunkerį, sudainavom keletą patriotiškų, partizaninių dainų. Iškart po to, jau išsiruošėme namo, kadangi laukė dar ilgas kelias.
Taip ir praėjo žygis ir smagus pasibuvimas Eko troboj!
Justina
|
|