|
Pasivaikščiojimas po Kurtuvėnų regioninį parką
Laikas: 2017-01-28-29 Vieta: Kurtuvėnų regioninis parkas Dalyviai: Romas, Kotryna, Nomeda, Marius, Gabrielė, Akvilė, Ignas, Emilis, Šarūnas, Paulius
Nespalvotas žygelis.
Paskutinį sausio šeštadienį dešimt nuostabių, tik tik nuo mokslų ir darbų atsipeikėjusių ar dar besitikinčių atsipeikėti žmonių išsiruošė pasižvalgyti po Kurtuvėnų regioninį parką.
Susitikome prie Kurtuvėnų šv. Jokūbo bažnyčios ir ilgai nelaukę leidomės į rūkuose besislepiančią nelabai šaltą, bet šlapią gamtą. Ji mus pasitiko gan savotiškai: aplink, kur tik akys užmatė, nebuvo kitų spalvų be balto sniego, juodų medžių kamienų ir rusvų pernykštės žolės plotelių, be to, viskas skendėjo mirtinoje tyloje. Vieninteliai ryškiaspalviai ir klegantys objektai buvome mes, ąžuoliečiai, su savo didelėmis kuprinėmis ir nuotykių ištroškusiais veidais. Pirmieji aplankyti ir pamatyti buvo savo didžio vardo nusipelnę gamtos paminklai žymieji medžiai: pirmasis - pasipuošęs kerpėmis išsikerojęs kaštonas, antra - pušis su koplytėle, mat mačiusi dar skaudžius baudžiavos laikus, o prie trečiojo, taip pat pušies, naktimis vaidenasi. Vėliau, pagaliau išsiprašę vado, sėdome pietauti miško prieglobstyje ir Kusačiaus priežiūroje. Kokie nuostabūs ir nepakartojami buvo mūsų pietūs! Sumuštiniai su jelapenais, naminiai lašiniai, Nutella, varškės pyragas, daug kitų gardėsių ir galiausiai viską vainikavo apelsinai. Baigę puotauti išėjome gilyn į šimtametę girią, paskui žvėrių pėdsakus. Nebedaug teko klaidžioti po miškus, nes sausio tamsa gan anksti apgaubė regioninį parką ir vos spėjome įlįsti į greta Vainagių piliakalnio esančios aukštapelkės krūmynus bei pasistatyti palapines.
Įsiliepsnojus laužui ir pradėjus džiūti kojinėms, prasidėjo ąžuolietiškas vakaras. Kas šildė kojas, kas laukė, kol užvirs sniegas ir bus galima ruošti vakarienę, o kas traškėjo miške ieškodami šakų ugniai. Kai galiausiai visi susirinko vakarieniauti, išlindo ir Kusačius. Po vakarienės buvo patiekti kepti zefyrai ir lašiniai bei kiti desertai, visiems galutinai pasisotinus išsitraukėme dainynėlius. Dainavome ir plepėjome, kol visos kojinės ir visi batai galutinai išdžiūvo, kol pasibaigė beveik visi saldumynai.
Ryte, po vėlyvų pusryčių, mūsų būrelis galiausiai išlindo iš savo aukštapelkės brūzgynų prieglobsčio ir ryžosi įlipti į Vainagių piliakalnį. Po ilgoko sustojimo su šokiais ir žaidimais, vėl leidomės į kelią. Popiet smagiai plepėdami ir valgydami mandarinus pasiekėme Pašvinio ežerą ir prie jo buvusį paslaptingąjį akmenų kalnelį. Dar truputį paslidinėję užšalusiu ežeru įveikėme likusį kelio gabaliuką. Kurtuvėnų svirno balkone papietavę ir išragavę įvairių rūšių kareiviškus sausus davinius, visgi ryžomės atsisveikinti su Kurtuvėnais, juodai baltai pilka gamta ir vieni su kitais. Ciku caku, kumpis dešra, žygis buvo nuostabus!
Gabrielė
|
|