KTU vasaros dviračių žygis 2017

Laikas: 2017.07.01-02
Vieta: Gražutės regioninis parkas
Dalyviai: KTU bendruomenė

Šlapia, merkia, drėgna, vanduo. Kas dalyvavo žygelyje, tiems veikiausiai šie žodžiai bent sekundėlei tikrai primena vasarą. Pačioje liepos pradžioje (1–2 d.) vykęs „Ąžuolo“ dviračių žygis Gražutės regioniniam parke nepaliko nei vieno per balą bridusio sauso. Bemaž 50 dalyvių užsiregistravo į lengvesnį (60 km) arba „mirtininkų“ (mynė visus 100 km) maršrutą.
Pirma dieną dalyviai džiaugėsi galėdami jų pačių žodžiais „važinėti beveik nepraeinamais miško keliukais ir bristi per pelkes“ bei grožėtis žydinčių lubinų pievomis ir skanauti žemuoges. Sunkųjį maršrutą mynę netgi papietavo prie Ignalinos atominės elektrinės. Tad reginių buvo įvairiausių.
Antrą dieną, pasistiprinę pusryčiais ir gurkštelėję arbatos ar kavos žygeiviai vėl išsiskirstė į dvi grupes, tik šįkart vieni važiavo į Salaką, o kam dar pritrūko nuotykio pasekė Romą rinkti geocaching‘ų ir aplankė Tiltiškių vandens malūną, kuriame yra ir vieno entuziasto radijo aparatų muziejus. „Vadas Romas sakė važiuosim normaliu žvyrkeliniu keliu, deja, ten buvo smėlėtas, duobėtas ir pilnas didelių balų kelias, todėl be purvasargių važiuoti nepatartina, bet kai kiaurai būni šlapias ir tas purvas netrukdo“ – jautėsi vienas dalyvių mažumėlę apgautas, bet čia pat pridūrė, kad „labai patiko ekskursija Radijo muziejuje“, o dar vienas pirmesniajam paantrino, dalindamasis savo potyriais minant pedalus: „Antra diena, rytas, kažkas neužsegė palapinės iki galo, miegmaišis prie lapciu šlaputėlis po nakties lietaus, šlapiais drabužiais nusliūkinu ligi laužo išsidžiovinti drabužius - neskaitant kad vis dar purškia lietus. Apysausiai drabužiai suteikė jėgų toliau tęsti žygį, PIRMYN!!! 10 min later - šlapias ligi trausų beminant. Paskui įpratau būt nuolat peršlapęs, patiko dideliais greičiais leistis nuo kalniukų su duobėm kuriuose dar daugiau vandens“.
Man kaip Čiombei labiausiai įsiminė antros dienos rytas. Žliaugė kaip iš kibiro, o mudviem su Jonu B. reikėjo laistomiems dangaus dar ir ugnį pusryčių virimui užkurt. Prieš man išropojant iš palapinės tai jau bandė daryti Viktoras, bet nesėkmingai. Kapsint fone lašiukams prisiminiau savo degtukus ir kad žarijos ilgai negęsta. Pakapsčiusi laužavietėj nudžiugau – dar buvo šilta ir palyginti sausa. Tuojau pat puolėm ieškoti kiek įmanoma mažiau sudrėkusių medžio gabalėlių. Net nepamenu, kiek degtukų užgeso, kol galų gale įžiebėm. Tik... net su didelėmis pastangomis jai plykstelėjus, atsipalaiduoti nebuvo kada. Lietus vis dar kėsinosi, o malkos toli gražu nebuvo sausos. Būtumėt matę, kaip supuolę mes tą ugnį popinom. Dviese vėdina, vienas skėtį viršum laiko, kitas stebi, kada naują malką uždėt, kad jau džiūtų... o dar dvi šinkuoja dešrytę būsimiems pusryčiams. Kad ir kaip ten sekėsi, žygeivius pamaitinom.

Živilė