Žygis Ukmergės miesto apylinkiėmis

Vieta: Ukmergė
Dalyviai: Žygio vadas Nerijus, Ingrida, Nomeda, Akvilė, Darius ir kiti 13 nepažystamų žmonių bei 3 šunys.

Naujokas Nerijus su KTU Ąžuolas klubu žygiuoja jau visus metus, todėl ir jam atėjo metas suruošti savo pirmąjį žygį. Ilgai įkalbinėti neteko, jis pats buvo pilnas noro aprodyti savo gimtojo Ukmergės miesto apylinkes. Atsižvelgiant į šaltus ir gausius sniego sausio 19 d. orus, žygis truko tik vieną dieną – šeštadienį. Žygis prasidėjo Ukmergės autobusų stotyje, todėl prie jos ir buvo laukta visų žygeivių. Keisčiausia tai, kad jau artėjant žygiui – tikrųjų ąžuoliečių tebuvo keturi: Ingrida, Akvilė, Nomeda, žygio vadas Nerijus ir jo šuo Rudis (jį galima vadinti ąžiuoliečiu, nes sudalyvavo jau dviejuose Ąžuolų žygiuose, t. y. daugiau už kai kuriuos naujokus ar kitus KTU Ąžuolas organizaciją prijaučiančius asmenis), tačiau prie starto laukė apie 12 nepažįstamų žmonių minia, kurie iš pirmo žvilgino priminė į žygį tokią šaltą dieną išsiruošusius keliautojus.
Pakalbinus nepažįstamus keliautojus, jie visi atvyko į Nerijaus organizuotą žygį. Pasirodo, Nerijus savo organizuojamu žygiu pasidalino su keliais ukmergiškiais draugais, kurie šį „postą“ patalpino į Ukmergės turizmo centro puslapį, kuris yra viešas internete. Dėl to, susirinko daug kitų nepažįstamų, panorusių šaltą žiemos šeštadienį pakeliauti ir atrasti naujų vietų savo mieste.

Taigi, gausus 16 keliautojų ir 3 šunų minia nuo Ukmergės stoties pajudėjo link Ukmergės bunkerio, po to patraukėme prie molio karjero ir jame esančio tvenkinio. Žygį tęsėme link aukštųjų Šventosios upės krantų, prie kurių buvo surengti pietūs. Kadangi dėl šlapių malkų ir laiko stokos laužą užkurti sekėsi sunkiai, todėl vienas žygeivis Darius, kuris tarnavo karinėje tarnyboje, parodė keletą pratimų, dėl kurių vis sušilo: šokinėjom, plojom rankom, sukinėjomės ir darėme visus kitokius triukus, po kurių pasidarė karšta.

Po pietų žygį tęsėme link Poklevskių-Kozelų koplyčios. Kozielų-Poklevskių bajorų giminės koplyčia pastatyta 1912 m. Joje tarpukariu vykdavo gausiai aplinkinių gyventojų lankomos pamaldos, tačiau šiuo metu liko apleistas pastatas. Aplankę pastatą, traukėme link galutinio finišo - Ukmergės piliakalnio. Nors kelias link pavienių objektų buvo ilgas ir apsuptas miškais, tačiau keliautojai linksminosi žiemišku oru: su „pašikniukais“ slidinėjo nuo kalnų, dainavo dainas, dalinosi pasakojimais ir kitais įspūdžiais, sužinojome Ukmergės miesto legendą.

Maršrutas buvo ilgas, nueita apie 23 km., todėl kai kurie keliautojai pavargo, ir nusprendė piliakalnį aplankyti kitą kartą. Su visa žmonių minia atsisveikinome tradiciškai – „ciku caku“. Nepažįstamiems keliautojams labai patiko KTU Ąžuolo klubo skleidžiama idėja ir darbai. Pavargo ne tik žygiuoti nįpratę keliautojai, tačiau ir Nerijaus šuo rudi, kurį namo pargabeno specialiai iškviesta greitoji pagalla – Nerijaus brolis. Galutinį finišą pasiekėme tik penkiese. Pasilinksminę ant piliakalnio, sušilti užsukome į tradicinę Ukmergės užeigą, kurioje alkį numalšinome gardžiais bulviniais blynais ir tradiciniu vietiniu „Vilkmergės“ alumi.

- Ingrida