|
Šuniškas žygis
Atvykome pas ciucikus. Vieta atoki, bet ciucikai girdėjosi iš tolo. Pažįstamų Ąžuoliečių veidų buvo tik keletas, tačiau žmonių susirinko nemažai. Atvykus pakankamam kiekiui žygeivių atėjo esminis momentas laikas rinktis šunis. Visi nori didelių, bet visi nori ir eiti su draugu, o dideli šunys tarpusavyje, sako, nelabai draugauja. Kas pasiimė vieną didžkį, kas porą vidutinių ciucikų, ir išėjom į mišką. Kad šunys nesipyktų, jie buvo vedami mažomis grupelėmis su dideliais tarpais, tad turėjome ilgą ir gražią vedžiotojų procesiją. Ciucikai, žinoma, apie vedžiotojus bėgioja ratais, juos tempia, stoviniuoja. Kai kurie kas kelias minutes sustoja ir reikalauja, kad paglostytum. Paglostai, tada toliau eina. Žodžiu, rojus. Žygis užtruko kelias valandas, bet, žinoma, neprailgo. Kadangi grįžus dar buvo jėgų ir noro niurkyti ciucikus, kai kurie žygeiviai prigriebė dar po vieną ar kelis šunis trumpadistanciniam pasivaikščiojimui. Mano grupelė prigriebė didelį juodžkį. Laikyt reikėjo abiem rankom ir tvirtai į žemę įsirėžus. Vėliau taip pat tvirtai įsirėžus laikyt reikėjo ir vedžiotoją, kad susilaikytų ir to ciuciko namo nepasiimtų.
-Audrius
|
|